Realistiškomis lėlėmis 53-ejų moteris susidomėjo prieš maždaug 4 metus – tuomet iš Anglijos grįžęs sūnus parodė tokias lėles, o Rasai jos labai patiko. Nuo to laiko R. Kuncaitienė nusipirko kelias lėles, o galiausiai nusprendė pabandyti gaminti pati.
Mokėsi kiekvieną smulkmeną
Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo pati R. Kuncaitienė, jos namuose – nemaža lėlių kolekcija, o kai kurios jų kone vienmetės su ja pačia.
„Sūnus žino, kad aš lėles aplamai labai myliu, nes mano mamytė rinkdavo visokias lėles, net jeigu kas išmesdavo, ji jas visas priglausdavo, apsiūdavo. Kai mamytė mirė, aš visas tas lėlytės turiu. Netgi turiu tokių, kurioms virš 50 metų, išsaugotas nuo vaikystės”, – apie meilę lėlėms kalbėjo pašnekovė.
Sūnui parodžius šias įdomias lėles, Rasa užsikabino – tuomet nusipirko pirmąją kinietišką, mat, kaip pati sako, dar neturėjo supratimo, kokios nuostabios ir tikroviškos jos gali būti:
„Kai aukcionuose pamačiau, kokios jos gražios rankų darbo… Sūnus nupirko vieną iš aukciono, taip ir pradėjau. Kol nepamatai realybėje, to neina suvokti. Aš apsiverkiau pirmą kartą pamačiusi. Tu į jį žiūri ir jis kaip vaikas, keistas jausmas. Paskui pamačiau tokias, kurių jau negalėjau įpirkti, tai maždaug prieš metus laiko pradėjau pati bandyti“, – kalbėjo ji.
Prieš metus laiko pradėjusi kurti lėles, per tiek laiko Rasa jau pagamino 7 lėles, kurių šešios – mergaitės ir vienas berniukas. Pusė lėlių rado ir savo namus, o kitas moteris pasiliko sau.
„Mokinausi apie metus laiko, bet tas mokymasis buvo vakarais, naktimis, verčiausi iš anglų, iš rusų kalbos, nes šitas lėles man gražiausiai gamina ukrainietės ir rusės, dar yra anglių, kurios gražiai darbo. Verčiausi, netgi rašiausi, kas po ko eina, nes čia labai daug sluoksnių, tam tikros technologijos.
Kai įsigilinau, supratau, kad tai menas. Pasižiūrėjau, kad tobulintis yra daug kur, man jau pačiai daug kas nepatinka, ką aš darau, aš jau noriu kitaip daryti“, – juokiasi R. Kuncaitienė.
Gamybai – daugybė priemonių
O darbo čia išties daug, pirmiausia reikia susipirkti daugybę reikalingų daiktų. Pats kūnelis – rankos, kojos ir galva – yra pagamintos iš silikono, o jų kainos įvairios:
„Yra dailininkai, kurie sukuria skulptūras, išlieja specialias rankas, kojas, galvą ir jie paskui parduoda. Jos silikoninės, bet šis silikonas tvirtesnis. Iš gryno silikono pas mus Lietuvoje turi nusipirkęs gal vienas kitas, nes jie kainuoja tūkstančiais, yra labai brangūs.
Kūnas viduj yra sunkinamas – arba specialiai pilamas smėlis, arba stiklo granulės. Ir kai jį paimi, jis sveria iki 5 kilogramų, kaip tikras vaikas. Ir ūgis – paskutinio berniuko kaip metinio vaiko, 74 centimetrai.
Dalis stengiuosi pikti tokias, kad kuo daugiau raukšlių, kuo tikroviškesnis būtų.“
Taip pat reikia nusipirkti akis – moteris pasakoja, kad geriausios stiklinės, nes atrodo itin realistiškai, kone kaip tikras žmogaus akies obuolys, o kokybiškas akis Rasai iš Anglijos parveža sūnus. Kaip ir specialius dažus – Lietuvoje jų rasti nelengva, o vienai lėlei reikia nemažai, mat kūnelis padengiamas 14-15 sluoksnių dažų. Turint visas detales, prasideda darbai.
„Nusiperku detales ir paskui pradedu – pirma reikia nuplauti su spiritu, kad jokio riebaliuko nebūtų, kad rankos būtų įvairios. Paskui gruntas, dedasi spalvos – iš pradžių plika akimi net nesimato, atrodo žiūri ir tos spalvos visai nieko nėra. Kai nusiperki kūnelį, jis būna kaip paprastas silikonas, jeigu jis ryškesnės spalvos, reikia mėtinės spalvos sluoksniu neutralizuoti. Ir čia ne taip, kad su pieštuku piešti ant lėlės – prisiperki kosmetinių kempinėlių ir jomis tapšnoji. Ir jeigu per daug patapšnoji vienoj vietoj, būna, kad gali atsikelti apatiniai sluoksniai. Viskas turi vykti labai greitai. Kiekvieną raukšlelę reikia plonu teptuku ištepti, ištapšnoti. Yra ką veikti“, – apie darbų eigą pasakojo pašnekovė.
Lėlėms įsodina tikrus plaukus
Greičiausiai, keisčiausias ir įdomiausias dalykas, kurį reikia pirkti – natūralūs žmogaus plaukai, kuriuos Rasa įsodina lėlėms, taip pat panaudoja blakstienoms. Tačiau įsodinti plaukai neslenka, tad galite juos šukuoti ir pinti kasas.
„Perku žmogaus plaukus, pagal skelbimus ieškau ir kirpėjos savo prašau. Nebent dar galima dėti, jeigu didesnį leliuką darai, priauginamus plaukus, bet tik natūralius. Jeigu perkant indiškus ar braziliškus, jie netinka. Tinka tik slaviški, kur yra plonas plaukas, kiti netinka, per stori, nenatūraliai ir negražiai atrodo“, – pasakojo R. Kuncaitienė.
Plaukų įsodinimui reikalingos specialios adatos, daug kantrybės ir laiko – dedamas 1 ar 2 plaukeliai, tad galima įsivaizduoti, kiek laiko trunka šis darbas.
„Žiūrint, koks plaukas – jeigu plonesnis, norisi po vieną, du plaukučius dėti. Aišku, pradžioj, kai mokinausi, buvo didesnės sruogelės, o dabar jau norisi po vieną, po du, kad natūraliai atrodytų. Užtrunka kartais ir tris savaites, ir daugiau.
Blakstienos irgi iš plaukų. Paskui jas reikia užriesti į viršų, sušlapinti, džiovinti, kad būtų užrietimas, forma, nes jei paprastai nukirpsit, taip ir styros. Reikia dėti po vieną, du plaukus, kad gražiai atrodytų“, – darbų eigą dėstė ji.
Bendrai lėlę užtrunka pagaminti 1,5-2 mėnesius, kasdien prie jos prisėdant, tačiau kartais gamyba užtrunka ir iki pusės metų. O ir pati moteris prisėda po darbų – pati dirba medicinos srityje. Ir oras ne visada dėkingas – jei apsiniaukę, darbus reikia atidėti, nes prie lempos šviesos ir natūraliame apšvietime gali drastiškai skirtis kūnelio spalva. Rasa sako, kad ir kaina lėlei pagaminti priklauso nuo to, už kiek ir iš kur susiperki detales, taip pat ir nuo kūnelio dydžio.
Prireikia kantrybės ir kruopštumo
Moteris pasakoja, kad yra keletas sunkiausių darbų, kuriuos reikia padaryti – į mažą tarpelį įsprausti akis ir berniukui padaryti šukuoseną. Tačiau ilgos darbo valandos, pavyzdžiui, įsodinant plaukus, atsiliepia ir sveikatai:
„Ir rankos turi nedrebėti, geros akys. Kartais ir sprandas labai pavargsta. Ir kantrybės reikia – kai dariau pirmą, nežinojau net proporcijų dažų, nes reikia kiekvieną dažą atskirai pilti, skiesti. O žinot, kai užeina tas azartas, dirbi, vos ne seilės bėga iš malonumo, bet reikia išlaukti, nes po kiekvieno sluoksnio yra tam tikras valandų skaičius, kad sudžiūtų būtinai.“
Visos lėlytės aprengtos drabužėliais, kuriuos R. Kuncaitienė stengiasi pirkti naujus ir pritaikyti pagal lėlės išvaizdą. Taip pat parduotuvėse renkasi ir įvairiausius aksesuarus.
Pašnekovė pastebi, kad Lietuvoje šių lėlių kainos, palyginus su užsieniu, labai mažos, o žmonės kartais bando ir derėtis, tačiau vos pamatę lėlytę atlyžta ir yra pasiruošę sumokėti visą kainą. Nors daugelis į tokius kūrinius žvelgia skeptiškai, tačiau R. Kuncaitienė patikina, jog tai – kolekcinė lėlė.
„Pas mus Lietuvoj labai daug kas tokį požiūrį turi, kad oi, čia kaip lavonas. Kiekvienam sava nuomonė, nieko nesakau. Kiti išsigąsta, aš ne. Dabar, kai naują lėlę darau, tai jos kūnelis toks gražiai rožinis, kaip tikras. Kai ant rankų paimi, tas jausmas... Aišku, kiekvienas žiūri savom akim, aš žiūriu daugiau iš meno pusės“, – pasakojo moteris.
