Laikinojoje sostinėje gyvenanti Lina (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) su pirmuoju vyru santuokoje išgyveno beveik 12-ika metų. Jie buvo susilaukę dviejų sūnų, įsigijo naują būstą, atrodo, sutarė dėl visų klausimų.
Tačiau porą ištiko santykių krizė. Lina pasakoja, kad pykčiai prasidėjo tada, kai, įsirenginėjant būstą, prasidėjo įvairūs nesklandumai.
„Meistrai tai darbų nepadaro arba padaro juos su broku, tai paima pinigus ir vyksta netesybos... Tai mus privedė prie to, kad abu pradėjome nebesusitarti, atsirado buitinių konfliktų“, – prisimena kaunietė.
Galiausiai jie turėjo išsikelti iš nuomojamo būsto, nes to paprašė buto savininkai, tačiau į įsigytus nuosavus namus šeima keltis taip pat negalėjo – jie dar buvo neįrengti:
„Gavome laikiną butuką, bet jame nebuvo nei virtuvės, nei baldų, miegodavome ant čiužinių. Kokį pusmetį gyvenau virdama valgyti ant paprastos kaitlentės, pusfabrikačius šildžiau mikrobangų krosnelėje, buitis tapo nebepakeliama. Tuo metu ir įvyko krizė, mes pradėjome pyktis, nes abu buvome pervargę.“
Po skyrybų atsirado kitas žmogus
Vieną dieną Linos sutuoktiniui trūko kantrybė ir iš tiesiog išėjo iš namų. Kai po kelių dienų jis sugrįžo namo, pora pradėjo svarstyti apie skyrybas.
„Iš pradžių dar bandėme gelbėti šeimą, ėjome pas porų terapeutus, pas mediatorę, bet, matyt, buvo labai daug emocijų susikaupę ir mes nesugebėjome to klausimo išspręsti“, – atvirai kalba moteris.
Jiems pradėjus gyventi atskirai, Linos gyvenime atsirado kitas vyras. Ji sako, kad į naujus santykius nėrė stačia galva, mat tada jai norėjosi paguodos:
„Besiskirdama jaučiau daug skausmo ir netekties jausmą, todėl, bėgdama nuo tų jausmų ir išgyvenimų, pasinėriau į kitus santykius, bandžiau užgydyti savo širdį. Man patiko, kad tas žmogus parodė dėmesį, paguodė momentais, kai aš liūdėjau.“
Tiesa, jau nuo pat pradžių Lina pastebėjo, kad naujo draugo požiūris į daugelį dalykų skyrėsi, jo gyvenimo būdas buvo kitoks.
„Jis turėjo daug draugų, daug keliaudavo, dar bendravimo pradžioje pastebėjau, kad jis linkęs vartoti alkoholį. Aš buvau kitokia – ramus šeimos žmogus, laisvalaikį norėjau praleisti, pavyzdžiui, gerdama arbatos puodelį ir būdama savo namuose su šeima. O jam visą laiką reikėjo kompanijos, draugų.
Iš pradžių man tai atrodė net įdomu, nes keičiasi ir mano pačios gyvenimas, aš būnu aplinkoje, kurioje dar nesu buvus“, – tuometines mintis prisimena pašnekovė.
Netrukus sužinojo, kad laukiasi
Lina neslepia, kad tikėjosi iš jo sulaukti daugiau vyriškos atsakomybės, ramesnio gyvenimo būdo, tačiau tuo pačiu ir bandė jį pateisinti, mat jis dar buvo neturėjęs rimtų santykių, todėl galbūt nemokėjo elgtis su moterimi.
„Galvojau, kad jei atsiras didelė meilė, tuos santykius bus galima pakoreguoti. Tai buvo didžiausia mano klaida. Kai aš taip mąsčiau, labai daug leisdavau santykiuose, nuolaidžiavau, prie visko taikiausi, nes tikėjausi pokyčio ateityje. Bet jam patiko taip gyventi“, – sako tv3.lt kalbinta moteris.
Ji priduria, kad po skyrybų itin greitai jos gyvenime atsiradęs draugas į jos vaikus iš pirmosios santuokos žiūrėjo kaip į svetimus:
„Jis niekaip neprisidėjo prie jų auginimo, bet aš iš pradžių galvojau, kad tai normalu, nes mes nesame vedę ir nesame šeima.“
Tačiau jie planavo kartu susilaukti vaiko. Tiesa, nei vienas iš jų nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai.
„Galvojome, kad pastosiu po kokio pusmečio, bet jau po trijų mėnesių sužinojau, kad laukiuosi. Kai jam pasakiau šią žinią, jis pradėjo kratytis tos minties, liepė eiti pasidaryti nėštumo testą dar kartą.
Jis išvažiuodavo dirbti ir grįždavo tik vidurnaktį, o aš su savo jausmais, mintimis, nėščiosios būsenoje likdavau visiškai viena, jis net nepasidomėdavo, kaip jaučiuosi“, – skaudžiais išgyvenimais dalijasi moteris.
Ketino darytis abortą
Pati Lina tuo metu išgyveno visą jausmų paletę. Ji džiaugėsi, nes vaikai jai buvo gyvenimo stebuklas, tačiau tuo pačiu metu labai nerimavo, buvo pasimetusi ir pradėjo bijoti:
„Kai pradėjau lauktis, pagalvojau, kad aš esu viena, šalia manęs nėra vyro, kuris prisiimtų atsakomybę. Baimė perėmė tą visą džiaugsmą, kiekvieną dieną jo buvo vis mažiau.
Po kokių 4 dienų aš jaučiausi taip blogai ir buvau tokia nusiminusi, kad pradėjau ieškoti medikų darytis aborto procedūrą, kad to nėštumo nebūtų...“
Apie ketinimą nutraukti nėštumą ji pasakė ir tuometiniam draugui, tačiau jam tai visiškai nerūpėjo. „Daryk, ką nori, tai tavo apsisprendimas“ – pasakė jis Linai. O kai ji paprašė bent finansiškai prisidėti prie procedūros, vyras atšovė, kad tai jos asmeninis reikalas.
„Viena pati ir bandžiau spręsti tą klausimą – ryte atsikeliu, galvoju, ką aš viena darysiu su nėštumu, gimusiu kūdikiu? Dėl aborto registravausi net 6 kartus. Užsiregistruoju, kai ateina ta diena, aš neinu... Nes negaliu nueiti ir padaryti tokio baisaus dalyko.
Tokiose dvejonėse ir bandymuose tai padaryti aš pragyvenau iki tol, kol suėjo 12 savaičių. Tada supratau, kad negaliu atsisakyti to, kas yra mano. Supratau, kad tą gyvybę aš jau myliu, ji yra manyje, todėl aš pagimdysiu ir užauginsiu tą žmogutį“, – savo sprendimu dalijasi Lina.
Neturėjo palaikymo iš artimųjų
Ji kvietė vaiko tėtį kartu pirkti kraitelį būsimam naujagimiui, tačiau jis į viską numodavo ranka ir sakydavo, kad dar nieko nereikia:
„Jis neturėjo jokių emocijų, jam buvo vis vien. Iš jo pusės nebuvo jokio dalyvavimo, klausimų, kaip aš jaučiuosi. Supratau, kad negaliu gyventi su ta baime ir vienišumu, todėl pradėjau ieškoti, kas man galėtų padėti.“
Artimoje aplinkoje Lina taip pat nesulaukė reikalingo palaikymo. Po skyrybų daugelis draugų nuo jos nusisuko, tėvai dėl iširusios santuokos daugiausiai kaltino ją ir ypač smerkė dėl naujų santykių.
„Kai jie sužinojo apie nėštumą, pasakė, kad čia tai išvis prisidirbai, kaip dabar išsisrėbsi, ką darysi toliau. Jutau pastovius kaltinimus, smerkimą, todėl nusprendžiau, kad man bus paprasčiau paieškoti pagalbos pas svetimus žmones“, – atvirai kalba moteris.
Tiesa, apie nėštumą ir ketinimą darytis abortą ji buvo pasakiusi ir buvusiam sutuoktiniui, kuris ją palaikė:
„Aš labai bijojau jam apie tai pasakyti, nes iki nėštumo dar turėjau vilties, kad galbūt kažkada mūsų santykiai susilipdys. Bet kai pasakiau apie tai, kad galvoju apie aborto darymą, būtent jis pasakė, to nedaryti, labai palaikė mane, kad pagimdyčiau.“
Pagalbos sulaukė iš nėščiosioms padedančios organizacijos
Ieškodama, į ką galėtų atsiremti, Lina kreipėsi į „Krizinio nėštumo centrą“. Moteris sako, kad didžiausia pagalba jai buvo gautas psichologinis palaikymas, kuris ją labai sustiprino ir leido pradėti džiaugtis nėštumu.
Taip pat kaunietė susipažino su kitomis panašaus likimo moterimis, su kuriomis galėjo atvirai dalintis savo išgyvenimais, baimėmis ir džiaugsmais.
„Tas žinojimas, kad esi ne viena, turi, kas tave palaiko, labai padėjo ir padrąsino. Aš sustiprėjau, nebebijojau, užmezgiau draugystę su kitomis moterimis ir pradėjau džiaugtis kūdikio laukimu, nebeliko tiek streso ir nerimo“, – sunkiu laikotarpiu gauta pagalba džiaugiasi Lina.
Negana to, iš organizacijos per labai trumpą laiką ji gavo ir visus dalykus, būtinus ką tik gimusiam vaikeliui:
„Ten buvo viskas, ko man reikėjo ir net daugiau, nei reikėjo į gimdymo namus. Tada mane užplūdo ramybė, pajaučiau, kad viskas yra įmanoma, jaučiausi saugi.“
Vyras sūnaus gyvenime nedalyvauja
Sustiprėjusi ir baimes į šoną nustūmusi Lina 2019 metų rugsėjo pabaigoje susilaukė trečio sūnaus. Po kūdikio gimimo ligoninėje apsilankė jo tėtis, tačiau turėdamas savų ketinimų.
„Jis atėjo pasižiūrėti, kad būtų vaiko gimimo pažyma, nes norėjo susitvarkyti už gimusį vaiką gaunamą išmoką. Jam tik tai buvo aktualu ir įdomu.
Aš laukiau ir galvojau, kad gal dabar jis pasiūlys kokią nors pagalbą, parodys dėmesį vaikui, bet kai paprašiau, kad padėtų finansiškai, pasakė – „taigi tu gavau vienkartinę išmoką, gali gyventi iš to“. Jam iki dabar atrodo, kad vaiką galima užauginti ir drąsiai išgyventi iš vaiko pinigų, kuriuos gaunu kiekvieną mėnesį“, – atsidūsta Lina.
Nors vaiko tėtis ir visiškai nedalyvauja sūnaus gyvenime, niekuo nesidomi, neprisideda prie jo auginimo, pašnekovė sako, kad jo dėl to nekaltina.
„Aš palikau tai jo sąžinei, susitaikiau su ta mintimi, kad jei jis pasirinko nebūti vaiko gyvenime, nebūti tėčiu, tai yra jo pasirinkimas.
O aš pati esu laimingas žmogus, auginu savo vaikus ir labai juos myliu. Motinystė man teikia daug džiaugsmo. Pradėjau dėliotis planus į ateitį, ką darysiu, kai išleisiu vaiką į darželį, ieškosiu darbo. Gyvenu tikėjimu, kad pas mane viskas bus geriau ir geriau“, – viliasi Lina.
Ši patirtis užgrūdino
Moteris neslepia, kad jai trūksta tvirto šeimos modelio, kurį ji ilgą laiką turėjo su pirmuoju sutuoktiniu. Tačiau tuo pačiu metu ji džiaugiasi dėl tokios gyvenimiškos patirties, mat tai ji daug ko išmokė.
„Aš buvau įpratusi sėdėti ir visada sulaukti paramos, pagalbos iš vyro, tai man tai buvo kaip spyris į užpakalį. Kartais net negaliu patikėti, kokios yra mano vienos galimybės viską atlaikyti. Ta patirtis yra neįkainojama.
Aš išmokau vairuoti automobilį, minimalias mėnesines pajamas paskirsti taip, kad mums užtenka viskam. Atsirado daugiau racionalumo, kad nebūtinai viskas turi būti nauja, galima gyventi ir kažką pasiėmus iš kitų žmonių.
Jei aš išmokau gyventi tokiomis minimaliomis apribotomis galimybės, tikiu, kad kai pradėsiu dirbti, mokėsiu gyventi dar geriau“, – neabejoja Lina ir priduria, kad didžiausia šios patirties dovana yra jos sūnus.
„Gyvenimui esu labai dėkinga už tą trečią sūnų, jis man atneša labai daug džiaugsmo, ramybės, meilės. Šituo dalyku labai džiaugiuosi ir dėl to nieko nesigailiu“, – šiltai kalba moteris.
VšĮ "Krizinio nėštumo centras" teikia pagalbą moterims, išgyvenančioms neplanuotą, krizinį nėštumą, kūdikio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar aborto. O taip pat moterims išgyvenančioms pogimdyminę depresiją.
Pagalbos galite kreiptis: čia, telefonu: 8 603 57912 arba elektroniniu paštu: [email protected]
