Ilona taip pat gali pasigirti, kad kapų priežiūra ir beveik šimtmetį trunkantis šeimos darbas, kuris perduodamas iš kartos į kartą.
Prižiūri kapus beveik šimtmetį
Ilona didžiuojasi, kad ji jau yra trečios kartos atstovė šeimoje, kuri dirba šį darbą ir tęsia šeimos tradicijas beveik jau šimtmetį: „1936 metais senelį Rietavo klebonas prikalbino atsikraustyti į namelį esantį šalia kapinių.
Tuomet buvo tik penki kapai, kuriuos reikėjo tvarkyti. 1963 metais seneliui mirus, kapinėse darbuotis pradėjo mama, o 1995 metais jaučiau pareigą perimti darbą iš mamos ir tapau kapinių tvarkytoja.“
Vienas iš moters keturių vaikų tęs tradicijas ir perims šį darbą: „Mums ši veikla yra įaugusi į kraują. Jau vaikystėje vaikai nesuprasdami, ką mes dirbame, žaisdavo tokio tipo žaidimus, kuriuos ne kiekvienas žaidžia. Jie mėgdavo pasilipti ant kėdės ir kaspinais aprištas lėlytes leisti į įsivaizduojamą duobę.“
Sunkus darbas
Ilona sunkiai dirba. Ji apeina kapus jau iš ankstyvo ryto ir susiplanuoja darbus: „Prieš Vėlines būna labai daug darbo, reikia viską sutvarkyti, yra apleistų kapų. Kapinės jau yra padidintos penkis kartus, daugelis nori čia atgulti.“
Deja, dėl didelio krūvio moteris patyrė insultą: „Stengiuosi saugoti save, bet ne visada pavyksta. Kartais persidirbu, todėl grįžtų vakare namo ir nebejaučiu rankų.
Taip pat visokių žmonių yra, dažnai pasitaiko nepatenkintų, su kandžiais komentarais. Tačiau kiti pagiria ir atsidėkoja. Tik jų dėka supranti, kad esi geroje vietoje ir norisi dirbti toliau", – kalbėjo moteris.
Mėgsta šventes
Paklausta, ar nebaisu dirbti tokį darbą, moteris tik nusijuokia: „Virtuvės langai išeina į kapines. Rytais geriu arbatą ir stebiu kapus. Man geriau vakarais po kapines pasivaikščioti, nei po parką.
Nuo vaikystės žaisdavome prie kapinių esančiuose lubinuose. Visas gyvenimas prabėgo šalia jų. Per šventes čia tikra pasaka, ypač per Vėlines. Pilna žvakelių, visos kapines tiesiog šviečia.“
Ilona pastebėjo, kad kapų stilius išties pasikeitęs: „Anksčiau beveik visas kapines puošdavo paprasčiausios rūtos arba bijūnai.
Dabar daug visokių rūšių gėlių, vis daugiau kapų uždengiama akmeniu, žmonės seka užsienio madomis. Tačiau man norėtųsi nors lopinėlio žemės, kad galima būtų pasikapstyti.“
Širdis verkia
Pasak moters, kapinėse visi lygūs: „Tikrai neskirstau vietų pagal pageidavimus, visi gula pagal eilę, nesvarbu, ar tai prezidentas, ar paprastas žmogus.
Žmonės man atiduoda senus kapus, kurių nebegali tvarkyti, visada pasiūlau senesnius kapus naujiems atgulti, kad sutaupytume vietos.“
Ilona sako, kad žino kiekvieną kapą ir kiekvieną iš jų apeina: „Tai vienur žolę paraviu, kitur lapus aprenku. Jaučiu, kad tai Dievo pašaukimas, kažkas iš viršaus viską reguliuoja.“
Nors moteris daugybę metų dirba šį darbą, tačiau pripažįsta, kad darbas sunkus ne tik fiziškai, bet ir emociškai: „Visada mano širdis verkia, ar tai kūdikį laidotų, ar miestelio senolį, visuomet man liūdna, tačiau stengiuosi išlikti stipri ir profesionali. O ir darbo daug būna per laidotuves, viską reikia sužiūrėti, paskirti, kur duobę iškasti, gėles kur padėti.“
Daug apleistų kapų
Kartais tvarkyti kapus atvyksta seniūnijos darbuotojai: „Vyrai visus sunkius darbus nudirba, kurių aš neišgaliu padaryti.
Kapinės tvarkomos ir žmonių, tačiau daug yra apleistų, nors šeimos nariai dar gyvi, tačiau netvarko.
Palaidoja ir palieka žolėms apaugti, juk žmogus privalo tvarkyti savo šeimos kapus. Aš pati tvarkau tik apleistus kapus, bet tų, kurių šeimos nariai apleidę specialiai – neapsiimu.“
„Aš paprasta moteris, gyvenu savo namelyje, kapelius aptvarkau. Man atnešė žmogelį, aš jį ir pakavojau,“ – juokavo moteris.
