„Pirmasis žingsnis, norint išsaugoti šeimą – tai išsiaiškinti, ar šis ketinimas vieningas. Labai dažnai į psichologus kreipiasi žmonės, iš kurių vienas nori skirtis, o kitas ne, ir kiekvienas turi savo motyvų ir argumentų. Svarbu atvesti žmones prie vieningos pozicijos.
Pavyzdžiui, gali būti, kad žmogus iš pradžių nori skirtis, bet po normalaus bendravimo sako: „aš noriu išsaugoti santuoką, bet nežinau kaip.“ Raktinis žodis jau tampa „noriu“. Čia gera pradinė pozicija“, – tikina psichoterapeutas.
Anot jo, antrasis etapas porai yra susitarti dėl santuokos išsaugojimo priemonių. „Gal kažką reikia daryti, kažko nebereikia daryti, gal reikia daugiau keliauti, mažiau dirbti, skirti laiko vienas kitam? Svarbu suprasti, kokias priemones taikyti. Trečiasis žingsnis – susitarimas, kaip ir kokiu būdu bus taikomos aptartos priemonės“, – pasakoja A. Kaluginas.
Be bendros nuomonės tikslo pasiekti neįmanoma
Specialistas pabrėžia, kad sunkiausia yra dirbti, kai vienas žmogus nori skirtis, o kitas ne. Dažniausiai ši situacija vis tiek atveda prie skyrybų, nes perkalbinėti užtikrintą žmogų yra „bergždžias reikalas“. A. Kaluginas tvirtina:
„Tokiu atveju žmogus dažnai turi sau pačiam labai svarbius argumentus ir jis būna užsispyręs. Žinoma, čia labai svarbus laikas.
Reikia suprasti, ar žmogaus sprendimas nėra impulsyvus, tad turim leisti žmogui „atvėsti“. Jei praėjus porai savaičių vis tiek norima skirtis, tai labai klampi situacija, kuri anksčiau baigsis skyrybomis.“
Santykių ekspertas pabrėžia porų komunikaciją kaip vieną svarbiausių faktorių, siekiant išsaugoti santuoką. Pasak jo:
„Yra porų, kurios iš viso mažai kalbasi, nes mažai matosi. Tokiuose santykiuose, jei gresia skyrybos, reikia viską atidėti į šoną ir rasti laiko normaliam pokalbiui.
Jei poros nemoka kalbėtis, o menkiausias pokalbis virsta nesutarimais ir kivirčais, be tarpininko niekas nepavyks. Tokiu atveju reikalingas trečias dalyvis, kuris padėtų porai išklausyti vienam kitą be ginčų ir riksmų. Tai gali būti kunigas, šeimos narys, draugai, giminės, santykių psichologai, mediatoriai.“
Artimieji gali padėti išgelbėti šeimą
A. Kaluginas atkreipia dėmesį, jog įtraukti artimuosius į poros santykių problemas nėra geriausias variantas, ypač jei pora pajėgi savarankiškai išsiaiškinti ir susikalbėti. Vis dėlto santuokai griūvant, o žmonėms vienas kito nebegirdint kito pasirinkimo nelieka:
„Tuomet pora arba išsidrasko ir skiriasi, arba renkasi tarpininką. Pirmam tarpininkui siūlau artimuosius, bet jei jie nenori kištis, ar jų įtraukti nenorima, reikia kreiptis į profesionalus.
Tiesa, su jais ateina papildomi organizaciniai dalykai. Reikalingas bendras sutarimas, kad abu poroje nori kreiptis, kad skirs tam laiko, reikia suderinti grafikus, laukti eilėje, atsiranda finansinės išlaidos. Nešališkas asmuo visada yra geriau, bet reikia atkreipti dėmesį į šiuos niuansus“, – kalba psichoterapeutas.
Eksperto teigimu, jei religingai porai iškyla vertybinių nesutarimų, geriausia kreiptis į kunigą. Jei egzistuoja teisiniai ginčai – turtai, finansai, investicijos, gyvenamos vietos deklaracijos – tam puikiai tinka mediatorius. O štai neištikimybė, pašlijęs intymus gyvenimas, priklausomybės, komunikacijos problemos, šilumos ir dėmesio trūkumas, vaikų auklėjimas – visa tai yra santykių psichologo, psichoterapeuto sritis.
Privačiame sektoriuje santykių psichologo konsultacijos kainos svyruoja nuo 80 iki 200 eurų. „Viskas priklauso nuo konsultacijos trukmės ir nuo specialisto, – pastebi A. Kaluginas. – Kartais porai tereikia vienos konsultacijos, jie išsikalba ir santuoka būna išgelbėta.
Tokie atvejai būdingi pačiai nesutarimų pradžiai. Tačiau jei pora ateina ir sako, kad jau tris metus gyvena kaip kaimynai, tris metus nesikalba, nesimyli, taiko psichologinį smurtą, abu turi „kažką iš šono“, o santuoka tik formali, reikės gerokai daugiau susitikimų – ne penkių ir ne šešių. Todėl aš visada sakau, kad pigiau viską daryti prevenciškai ir nelaukti, kol problemos nukris į visišką krizę. Geriau kad ir du kartus per metus apsilankyti ir išsikalbėti.“
Vaikai – itin jautri tema skyrybų procese
Apsaugoti vaikus dažniausiai tampa pagrindiniu konfliktuojančių ar besiskiriančių sutuoktinių tikslu. A. Kaluginas sako: „Jei pora eina skyrybų link, čia nei kunigas, nei giminaitis, nei mediatorius netinka. Reikia apsilankyti pas vaikų psichologą ir pasitarti, kaip vaikui pranešti, kaip jį paruošti, kokios to pasekmės.
Tam svarbu skirti visiškai atskirą dėmesį ir stengtis prie vaikų nekonfliktuoti. Patys jautriausi vaikai yra nuo 4 iki 14 metų. Su 4–5 metų vaiku kalbėtis reikia paprasta kalba, su 10–11 metų jau galima kalbėtis kaip su suaugusiuoju, jis daugiau supranta.“
Tiesa, porų, išsaugojusių santykius po kreipimosi į profesionalą, skaičiai nėra dideli. „Pasauliniu lygiu apie 50 % porų, kurios kreipiasi į profesionalą, išsaugo santuoką. Procentas nedidelis, porų psichoterapija yra pats sudėtingiausias žanras, specialistų Lietuvoje mažai. Tai sunkus darbas – kartais neatlaiko pora, kartais pats terapeutas.
Labai sunku suderinti žmonių poreikius, vieni mažiau motyvuoti, kiti daugiau. Vis dėlto tai ne nulis, nes jei žmonės nieko nedarys ir niekur nesikreips, santuoka tikrai subyrės. Ir, žinoma, procentas priklauso nuo pačios poros gebėjimo susiderinti ir išėjus iš psichoterapeuto kabineto tęsti terapiją, – pabrėžia A. Kaluginas. – Svarbu ne vien ateiti su psichologu pakalbėti ir pamiršti, o atlikti darbą namuose.“
Autorius: Orinta Sereičikaitė
