• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prieš kurį laiką Lietuvą sukrėtė baisi nelaimė, kai Kaune moteris su kūdikiu ant rankų išėjo iš namų ir nusižudė. Netrukus buvo rastas jos ir kūdikio kūnai. Skelbta, kad moteriai buvo pogimdyvinė depresija.

Prieš kurį laiką Lietuvą sukrėtė baisi nelaimė, kai Kaune moteris su kūdikiu ant rankų išėjo iš namų ir nusižudė. Netrukus buvo rastas jos ir kūdikio kūnai. Skelbta, kad moteriai buvo pogimdyvinė depresija.

REKLAMA

Apie tai, kad pogimdyvinė depresija – rimtas sutrikimas, galintis privesti net iki savižudybės, ne kartą yra kalbėję psichologai bei psichiatrai.

Savo ruožtu vilnietė Ingrida Radzevičė, pati išgyvenusi pogimdyvinę depresiją, socialiniame tinkle „Facebook“ kreipėsi į visas mamas ir pasiūlė savo pagalbą.

Moteris viešai parašė norinti padėti kitoms, išgyvenančioms panašius jausmus.  Ji neslepia - gimdyvės tragedija Kaune ją ypač sukrėtė. 

I.Radzevičė augina sūnų, kuriam netrukus sueis dveji. Iki tampant mama ji dirbo socialine pedagoge. Jos teigimu, nors tai nėra itin lengvas darbas, vis tik ji mato prasmę dirbdama su socialiai pažeidžiamais asmenimis.

REKLAMA
REKLAMA

Dingo iš gyvenimo

Paklausta, kodėl ši tema Ingridai yra svarbi ir aktuali, moteris atvėrė širdį ir papasakojo, su kokiais iššūkiais susidūrė bei ką patyrė pagimdžiusi vaikelį.

REKLAMA

„Kad ir kaip skamba ši frazė, bet laikotarpis po vaiko gimimo man buvo be proto sunkus. Man buvo sunku ir nesuprantama beveik viskas. Ir visą šią nežinomybę lydėjo nepaaiškinama baimė. Baimė maitinti, maudyti, rengti, migdyti.

Ir ne dėl to, kad jis mažas, tiesiog mano psichologinė būsena buvo labai prasta. Aš nevalgiau, nemiegojau, aš tiesiog verkiau.

Net nebendravau su artimaisiais, neatrašiau jiems į žinutes, neatsiliepiau į skambučius. Net dingau iš socialinių tinklų, nes nenorėjau sulaukti žinučių, kuriose būtų klausiama, kaip man sekasi“, – jautriais išgyvenimais dalijasi Ingrida.

REKLAMA
REKLAMA

Vaikelis buvo lauktas

Moteris sako, kad iš esmės vaikų auginimas jai nebuvo naujiena, mat visus studijų metus ji dirbo aukle. „Dirbau su vaikučiais nuo trijų mėnesių iki dvejų metukų. Aš mokėjau su jais bendrauti, juos prižiūrėti. Džiaugiausi tuo darbu ir labai laukiau, kada pati turėsiu mažylį.

Visą nėštumą juo džiaugiausi ir laukiau, o kai Mykolas atėjo į šį pasaulį, nežinojau, ką daryti. Tad tai parodo, kad net ir prie puikaus pasiruošimo ir didelio noro, emocijos gali stipriai paveikti.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ingrida įsitikinusi, kad jos situaciją gerokai apsunkino prasidėjęs karantinas. „Gimdžiau tą savaitę, kuomet buvo paskelbtas sugriežtintas karantinas – jokių susitikimų, lankymų, galimybių keliauti iš vienos savivaldybės į kitą. Jūs tik pagalvokite, ką tuo metu turi išgyventi, kai tavęs negali aplankyti nei vienas artimas žmogus.

Mano tėvai gyvena kitame mieste ir jie negalėjo atvykti. Visos didžiosios šventės, visi svarbūs įvykiai ir visi nepakeliami išgyvenimai buvo tarp mūsų keturių sienų.

REKLAMA

Šioje situacijoje noriu pabrėžti socialinių ryšių ribojimą dėl karantino. Kasdien viena nueidavau per dieną 10-15 kilometrų. Eidavau, kur akys veda. Vyras šalia buvo, bet tuo metu man atrodė, kad manęs niekas nesupranta.

Tikriausiai emocinė būsena neleido priimti minčių, kad kažkas nori suteikti tau pagalbą. Taip pat nesinorėjo su niekuo iš pažįstamų dalintis išgyvenimais, nes frazės „viskas praeis“ nekėlė teigiamų emocijų.“

REKLAMA

Išgelbėjo nepažįstama moteris

Paklausta, kas padėjo ištverti sudėtingą situaciją bei pogimdyvinę depresija, Ingrida papasakojo jaudinančią istoriją apie tai, kaip jos gyvenimą bei būseną pakeitė visiškai nepažįstamas žmogus.

„Istorija, tikriausiai, labai paprasta ir tuo pačiu pamokanti – paprašius pagalbos visada gali jos sulaukti! Yra tokie mamyčių forumai, tad viename jų nuo nėštumo pabaigos esu ir aš.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ypač daug dėmesio temoms neskyriau, kol nepagimdžiau. Jei gerai pamenu, vieną įrašą parašiau būdama ligoninėje – tada klausiau apie žindymą, nes žindymo specialistės ligoninėje nebuvo, ji atostogavo.

Sugrįžus į namus man buvo tik blogiau. Už lango besimaišanti žemė su dangumi neprisidėjo prie geresnės nuotaikos.

Tikriausiai po savaitės man buvo taip emociškai sunku, kad tiesiog pasidalinsiu įrašu, kaip man sunku ir kad pakliuvau į būseną, iš kurios nerandu išėjimo.

REKLAMA

Parašiau įrašą apie tai, kaip sunku ir kad nebežinau ką daryti. Sulaukiau labai daug palaikymo žinučių iš narių ir kelių pasiūlymų susitikti pasivaikščioti. Viena narė pasiūlė atvažiuoti jau kitą dieną ir pasikalbėti. Taip pat ji rašė, kad jau yra tai išgyvenusi pati. Sutikau.

Ir taip prasidėjo mūsų draugystė, kuri tęsiasi iki dabar. Aš neprisimenu mūsų pirmųjų susitikimų, ką kalbėjom ir ką veikėm. Aš verkiau, o ji klausė. Bet man to užteko, kad pamažu išlipčiau iš visų sunkumų.

REKLAMA

Panaši patirtis, didesnis žinių bagažas, atjauta – ji turėjo viską, ko tuo metu man reikėjo. Mes vaikščiojome, mes kalbėjomės ir aš visada galėjau parašyti ar paskambinti kai man reikia. O man to labai reikėjo.“

Sujaudino gimdyvės tragedija

Ingrida visai neseniai socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo įrašu, kuriame pati pasiūlė savo pagalbą moterims, išgyvenusioms pogimdyvinę depresiją.

Paklausta, ar dėl to ryžosi, nes kažkada pačiai reikėjo pagalbos, moteris nedvejodama tai patvirtino. „Tai nusprendžiau padaryti dėl pačios patirtų išgyvenimų. Kodėl dabar? Nes mane labai sujaudino tragedija pasibaigęs įvykis Kaune.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kad toks įrašas kada nors atsiras mano socialiniame tinkle, aš žinojau, bet gaila, kad jis atsirado būtent po tokių skaudžių įvykių.

Aš labai norėjau pasidalinti savo patirtimi ir tuo, ką išgyvenau. Visada jaučiau, kad apie tai kalbėti yra labai svarbu. Moterys, kurios išgyveno pogimdyvinę depresiją, žino, koks sunkus, nepakeliamas ir beviltiškas atrodo tas laikas.“

Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienai moteriai pagalba yra reikalinga ir net nesvarbu, kaip ji jaučiasi nėštumo metu ar pagimdžius kūdikį.

REKLAMA

„Manau, būtų labai svarbu taikyti bent vieną ar kelis vizitus pas psichologą ar psichoterapeutą nėštumo metu ir pagimdžius. Taip, kaip nėščioji prižiūri savo sveikatą ir lankosi pas ginekologą vizitams, galėtų atsirasti papildomas laikas ir psichologui“, – įsitikinusi I.Radzevičė.

Mano dukra turėjo po gimdyvių depresija prieš šešias metus.bet ji jos nepripažino.Kaip ir daugelį moterų,kurios kenčia.Kokius metus vargau su ją.Viskas persidavė man ir nemyga.Dariau viską,kad ji neišeitu iš šio pasaulio ir man pavyko.Man tai būvo begalo sunkus darbas.Kuris reikalauja daug kantrybės.Po keturiu m.gimė ir antras berniukas,nebuvo jokios po gimdyvinės depresijos.Esme tame,kad niekad nereik palikt likimo valiai mamos.Padėt reik,nors ji ir nenori.
nes kitaip liūdnai gali baigtis.Šeima pagrindinis tūri būti pagalbininkas.Depresija praeis,bet tam reik laiko.Tas laikotarpis yra begalo sunkus ir ji turi atlaikyti.Organizmas po gimdymo atsistatys ir harmonai,bet nėra taip greit,kaip to norėtųsi.Jų kaita ir sukelia po gimdyvinę depresiją.Jų sumažėja moteriškų,nes nėštumo metu keičiasi jų santykis.Dar priklauso,koks buvo gimdymas.Priežaščių yra nemažai.Bandykit atpažinti pogimdyvine depresija kai atsirado pas moterį vaikelis ir bandysim užkirsti savižudybei kelia.

Svarbu turėti bent vieną žmogų, kuris padėtų ar patartų, kai iškyla klausimų ir atsiranda problemų.
...issiblaivyk..nebegerk daugiau !
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų