Lietuviams – supaprastintas vizų režimas
Nuo šių metų vasario 1 dienos Uzbekistanas įvedė bevizį režimą 45 šalių piliečiams, tarp kurių ne tik Lietuva, bet ir Latvija bei Estija. Tai reiškia, kad dabar keliautojams telieka nusipirkti lėktuvo bilietus, pasiimti pasą į rankas ir 30 dienų keliauti aplink Uzbekistaną.
Tuo metu, kai į kelionę vykau aš (buvo 2018-ųjų vasara), dėl vizos teko šiek tiek pavargti. Pirma kliūtis - buvau Kazachstane, todėl teko eiti į Uzbekistano konsulatą Almatoje, prieš tai užpildžius internetinę anketą. Konsulatas dirbo tik kelias valandas per dieną ir tik savaitės pradžioje, todėl teko būti pasiruošusiai.
Antra kliūtis - didžiulis žmonių srautas. Dar prie durų nepravėrusio konsulato rikiavosi didžiulė žmonių minia. Dauguma - uzbekai, dirbantys Kazachstane bei kitų tautybių žmonės, atėję dėl turistinės vizos.
Mus, turistus, konsulato apsauga praleido pačius pirmuosius. Tačiau tai negarantavo greito vizos gavimo - tik po valandos palikau dokumentus, o po savaitės grįžau į konsulatą ir su kitais turistais, po dviejų valandų laukimo, gavau mokėjimo lapelį, su kuriuo turėjau eiti į artimiausią banką ir sumokėti 55 dolerius už vizą. Po to - atgal į konsulatą su mokėjimo čekiu ir pagaliau viza mano pase!
Pasienyje – pareigūnų įspėjimas
Į kelionę leidausi su drauge itale, kuri tuo metu taip pat gyveno Almatoje. Rinkomės kelionę traukiniu, nes būtent traukiniais labai patogu keliauti tiek Kazachstane, tiek ir Uzbekistane. Pirmoji mūsų stotelė laukė Šymkente, kur turėjome susiradusios taksi pajudėti link Černajevkos pasienio punkto.
Kodėl rinkomės pačios kirsti pasienį, o ne keliauti traukiniu tiesiai į Uzbekistano sostinę Taškentą? Daugelis keliautojų sakė, kad taip bus greičiau.
Dažnas gąsdino, kad pasienyje praleisime mažiausiai 5 valandas, nes pasieniečiai tikrina viską - net ir nuotraukas telefone. Todėl dar traukinyje abi ištrynėme visas nuotraukas, kurios galėtų patraukti pasieniečių akis. Uzbekistane viskas, kas susiję su pornografija, yra draudžiama, o net ir nuotrauka su maudymosi kostiumėliu ar atvira suknele gali būti laikomos nepadoriomis.
Tačiau gąsdinimai liko tik gąsdinimais - niekas nei telefono, nei kuprinės netikrino, todėl greitai patekome į Uzbekistaną. Pasų kontrolėje įspėjo, kad turime sugrįžti ne vėliau nei baigiasi mūsų viza, nes jeigu pavėluosime, galime sulaukti daugybės nemalonumų.
Nustebino švara ir tvarka
Tikėjausi Uzbekistane rasti didžiulę netvarką ir daugybę vargingai gyvenančių asmenų. Tačiau nutiko visiškai priešingai - gatvėse buvo švaru ir labai tvarkinga.
Žmonių ne itin daug, galbūt dėl alinančio karščio (+30) tik ne daugelis buvo išėję į gatves. Tačiau viena buvo akivaizdu - gatvėje sulaukėme daugybės žvilgsnių, kurie ne visada privertė jaustis labai jaukiai.
Nelabai patogiai jautėsi italė, kuri vilkėjo pečius apnuoginusią ir kelius siekiančią suknelę. Greičiausiai dėl to, kad aplink mus buvusios moterys, net ir dėvinčios ryškiaspalves sukneles, buvo su medžiaginėmis kelnėmis.
Uzbekistanas - musulmoniška šalis, tačiau nesutikome nei vienos moters su burka ar hidžabu. Moterys nedengė savo plaukų, dėvėjo uždaras sukneles su kelnėmis.
Taškente – sugrįžimas atgal į praeitį
Per keturias kelionės dienas spėjome aplankyti du miestus - sostinę Taškentą ir trečią pagal dydį Uzbekistano miestą Samarkandą. Viešėdamos sostinėje stengėmės visur vaikščioti pėsčiomis, nes norėjome pamatyti kuo daugiau neturistinių vietų. Lankėmės mečetėse ir įvairiuose mauzoliejuose.
Turbūt labiausiai įsiminė apsilankymas Khast Imam architektūriniam komplekse, kur teko išgirsti kaip musulmonai yra kviečiami maldai.
Naudojomės viešuoju transportu - išbandėme metro. Vos tik nulipusios laiptais žemyn, pasijutome lyg sugrįžusios laiku į praeitį. Aplink dominavo kiek apiblukusios spalvos, o pats metro priminė sovietinius laikus. Nors gimiau jau po nepriklausomybės, tačiau jausmas, kad sugrįžau 30 metų atgal, manęs neapleido.
Šilko kelio miesto Samarkandas
Antras mūsų aplankytas miestas - Samarkandas - yra vienas seniausių pasaulio miestų, taip pat buvęs Šilko kelio miestu. Priešingai nei Taškente, čia yra išlikusių daugybė mečečių ir mauzoliejų, skaičiuojančių šimtmečius. Pavyzdžiui, Bibi Khanum mečetė, Guri Amir ar Registano medresės buvo pastatytos XIV a. pradžioje - XVI a.
Didžiausią įspūdį paliko skirtingu laikotarpiu statytos Registano medresės - Ulugh Beg, Tilya-Kori and Sher-Dor. Medresė - tai arabiškas terminas, reiškiantis mokyklą.
Kaip pasakojo prie įėjimo sutikta gidė, kuri vėliau mums iš arčiau aprodė Registaną, čia anksčiau buvo mokomi vaikai filosofijos ir kitų disciplinų. Vakare ant medresių rodė 20 minučių trukmės 3D filmuką apie Uzbekistano istoriją, kuris nepaliko abejingų.
Kada į Uzbekistaną?
Tiksliai nežinau, tačiau žinau, kad tikrai sugrįšiu. 2016 metais mirus ilgamečiui Uzbekistano lyderiui Islamui Karimovui, šalis vis plačiau atveria duris turistams. Supaprastinta vizų išdavimo sistema taip pat neapsunkina kelionės planavimo.
Susidomėjusiems kelione po egzotišką Uzbekistaną, siūlau apsilankyti ne tik Taškente ir paragauti tikro plovo, bet ir apsilankyti Samarkande bei nepamiršti kitų miestų - Bucharos, Chivos ar Kagano.
