Apklausus 1000 išsiskyrusių suaugusiųjų, nustatyta, kad 49% nesugebėjo palaikyti teigiamų santykių su buvusiu sutuoktiniu, rašo dailystar.co.uk.
Tuo tarpu pusė mano, kad bet kokia draugiškų santykių galimybė dingo dėl skyrybų proceso. 3 iš 10 besiskiriančių prisimena „gausybę“ ginčų skyrybų proceso metu, o trečdalis apgailestavo, kad nesinaudojo tarpininkavimo ir arbitražo paslaugomis, nors 25% prisipažino, kad nežinojo, jog yra tokia galimybė.
Advokatų kontoros „Irwin Mitchell“ atliktas tyrimas parodė, kad 52% žmonių jaudinosi dėl viso skyrybų proceso. Beveik keturi iš 10 (37 %) gėdijosi dėl savo veiksmų, o 54 % liko nepatenkinti finansiniais susitarimais.
Taip pat buvo nustatyta, kad bendri finansiniai susitarimai yra sudėtingiausia britų skyrybų proceso dalis, o 27% pripažino, kad paties skyrybų proceso kaina sunkiai įkandama.
37% tvirtino, kad skyrybos jiems kainavo žymiai daugiau, nei jie tikėjosi, panašiai toks pat apklaustųjų procentas tvirtino, kad skyrybos nebūtų tiek daug kainavusios, jei kita pusė būtų buvusi „draugiškesnė“.
Trys ketvirtadaliai pripažino, kad skyrybų procesas turi būti kiek įmanoma švelnesnis, jei šeimoje yra vaikų, nors 40% apgailestauja dėl sutartos sumos, skirtos vaiko išlaikymui.
Šeimų byrėjimo priežastys
1. Svetimavimas
2. Nesutarimai dėl to, ar turėti vaikų
3. Nesutarimai su uošviais
4. Finansinės priežastys
5. neapykanta vienas kitam
6. Atitolimas
7. Nesuderinamumas
8. Intymaus gyvenimo trūkumas
9. Fizinio potraukio praradimas
10. Partneris įvykdė nusikaltimą
Ros Bever, „Irwin Mitchell“ firmos skyrybų advokatas, sako: „Skyrybų sąvoka gana greitai kinta. Daugelis žmonių nori išlaikyti pagarbą bei gražiai bendrauti su savo buvusiaisiais ir nesvarbu, ar tai jų vaikų labui, ar kad jie iš tų pačių socialinių sluoksnių, ar kad pats skyrybų procesas būtų ekonomiškesnis.
Aišku, niekas tuokdamiesi nesitiki, kad santuoka baigsis skyrybomis. Vienas dalykas, kurį pabrėžiame besiskiriančioms poroms, yra prisiminti, kaip jie jautėsi savo santykių pradžioje. Kai kurioms poroms tai aiškiai sunkiau nei kitoms, nors tas priklauso nuo skyrybų priežasties, tačiau absoliuti tiesa, kad draugiškos skyrybos abiem pusėms garantuoja laimingesnį rezultatą ir mažesnes išlaidas teisininkams“.
Vidutiniškai vienos skyrybos trunka pusantrų metų nuo pradžios iki pabaigos, ilgiau procesas užsitęsia tik dėl finansinių nesutarimų.
Kas trečias atvejis ilgiau trunka dėl neteisingai užpildytų formų, vėluoja pats teismo procesas arba viena šalis atsisako siųsti santuokos nutraukimo dokumentus.
Daugiau nei penktadalis apklaustų Didžiosios Britanijos besiskiriančių asmenų prieš tuokdamiesi buvo sudarę ikivedybinį susitarimą ir 92% atvejų teisme dėl jo sutariama.
Didžioji dauguma, 86%, mano, kad teismai „teisingai“ nagrinėjo jų skyrybų bylas. Vyrai šiek tiek dažniau nei moterys galvojo, jog su jais elgiamasi neteisingai: taip jautėsi 18% vyrų ir 11% moterų.
Tyrimas atskleidė, kad keturiems iš dešimties respondentų skyrybų metu vaikų gerovė buvo prioritetinių klausimų sąrašo viršuje, tuo tarpu ketvirtadalis labiausiai jaudinosi dėl finansinio aspekto.
Ros Bever pridūrė: „Skyrybos gali būti sudėtingos, ypač įtraukiant tokius veiksnius kaip vaikai, turtas ir net augintiniai, tačiau poroms yra galimybių išsiskirti draugiškiau ir išlaikyti geresnius santykius po skyrybų. Kai naudojamasi tarpininkavimo paslaugomis, tada yra kas prisimena visas smulkmenas ir garantuoja, kad abi pusės bus patenkintos skyrybų proceso eiga.
Taip pat galima pasinaudoti arbitražu, kuris yra tarsi privatus teismas su besiskiriančios poros pasirinktu teisėju, tada garantuojama šiek tiek didesnė proceso kontrolė. Naudojant kitokį procesą, pvz., tarpininkavimą ar arbitražą, besiskiriantys patiria mažiau streso ir išlaiko draugiškus santykius tiek proceso metu, tiek jam pasibaigus“.
