Vilnietis menininkas Rolandas Ivanauskas savo kūrybos kelią pradėjo būtent nuo grafičių meno. Ši meno sritis jį patraukė dar jaunystėje, o vėliau sekdamas tuo, kur jį veda kūrybiniai keliai, pasinėrė ir į kitas sritis:
„Bendrai išmokau paprasčiausių dailės ir meno pagrindų, nes norėjau tobulėti ir piešti geriau nei sekėsi prieš tai. Taip ir pradėjo vystytis natūralus progresas.“
Grafičių piešinius R. Ivanauskas pradėjo piešti būdamas 16-17 metų. Vyras pasakoja, kad prie grafičiai piešimo jis grįžta kas ketverius arba penkerius metus, kadangi vis netikėtai atsiranda įvairiausių naujų projektų, iniciatyvų.
„Tai nėra nuolatinė veikla, piešiu tada, kai susitariame su draugais ar panašiai. Grafičius aš laikau kaip savo charakterio bruožą, kurį stengiuosi panaudoti kurdamas jaunatvišką, urban stilių kitose savo kūrybos srityse. Retai kada ši meno sritis – piešimas ant sienų, atsiranda mano darbotvarkėje“, – šypsosi Rolandas.
Meniška iniciatyva
Šįkart Rolandas po ilgo laiko į savo rankas teptukus ir dažų flakonėlius paėmė vedamas pilietiškos iniciatyvos – išreikšti palaikymą nuo karo kenčiantiems Ukrainos žmonėms bei jų didvyriams:
„Kilęs karas sukėlė nerimą, nes kartu su drauge turime gana artimus draugus, kurie yra iš Ukrainos. Su jais artimai susibendravome, kuomet jie buvo atvykę į Lietuvą, tad kadangi jie gyvena Kyjive, mes sunerimome dėl jų.
Stengėmės juos palaikyti tik prasidėjus karui, kiek tik galėjome – aukojome per pagalbą teikiančias organizacijas, tačiau norėjosi prisidėti dar kuo nors daugiau, tad į galvą atėjo mintis apie meną.“
Kadangi kartu su kitais draugais menininkais Rolandui tenka neretai piešti viešose erdvėse, kur praeina žmonės – jis pamanė, kad puikus būdas išreikšti palaikymą piešiniu būtų viešoje erdvėje.
„Kaip tik pamačiau, kad visame pasaulyje menininkai pradėjo vis labiau kviesti visus susiburti ir piešti kas ir kaip tik gali su tikslu išreikšti palaikymą Ukrainos žmonėms. Tad taip ir gimė nors prisidėti ne tik finansiškai, tačiau ir šiuo menišku būdu“, – sako vilnietis.
Leidimo skirti erdvę piešiniui R. Ivanauskas nesikreipė, kadangi paprasčiausiai norėjo papuošti tą erdvę, kurioje ir taip galima save laisvai išreikšti. Vilniaus mieste yra tam specialiai numatytos kelios vietos, kuriose menininkai nevaržomai gali imtis kūrybos:
„Visgi, fainiausios vietos man pasirodė prie Geležinio vilko gatvės tilto, nes ten dažnai sustoja bei pravažiuoja mašinos ir žmonės gali pamatyti, kas yra aplinkui. Kitas piešinys yra visai netoli Vingio parko.
Pirmąjį piešinį piešiau prie Geležinio vilko gatvės pirmąjį karo savaitės sekmadienį, realiai pačioje įvykių pradžioje. Kito piešinio kūrimui prireikė daugiau laiko, nes vis galvojau, ką dar galiu nupiešti.“
Vos per vieną dieną Rolandas nupiešė grafičio piešinį Geležinio vilko gatvėje, o netoli Vingio parko esantį piešinį truko padaryti kiek ilgiau – apie savaitę laiko. „Tuo metu buvo ganėtinai šalti orai, tad piešdavau po keletą valandų per dieną, dėl to taip ir užtruko procesas“, – priduria jis.
Iniciatyvos menininkas ėmėsi savomis lėšomis – nesikreipė pagalbos į tam tikrus prekinius ženklus, kurie galėtų padėti finansuoti kūrybinį procesą, kadangi norėjo savo rankomis pieštą meną padaryti nuo savęs.
„Mačiau, kad Kaune piešinį ant sienos parėmė savivaldybė, tad jo kūrybos procesas buvo tikslingas. Aš norėjau viską daryti savomis lėšomis ir taip, kaip aš noriu bei įsivaizduoju. Būtent taip ir padariau“, – nusijuokia vyras.
Duoklė Ukrainos herojams
Netoli Vingio parko esantis R. Ivanausko grafičio piešinys kupinas įvairiausių detalių – jame pavaizduoti ir Molotovo kokteiliai, ir Ukrainą simbolizuojanti saulėgrąžos gėlė, naikintuvai bei sprogusios raketos.
Jame taip pat matyti ir kelių žmonių portretai – vienas jų Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis:
„Ilgai galvojau, ką galiu nupiešti, mat norėjau paveikslą skirti herojams. Pirmasis pasirinkimas buvo garsusis pilotas, vadinamas „Kyjivo vaiduokliu“, kuris mūšio pradžioje sunaikino daugelį priešų lėktuvų. Kadangi nebuvo labai daug piloto nuotraukų, sugalvojau, kad neradus tikslaus jo portreto internete nupiešiu naikintuvą, paženklintą vyno tūzu.
Tokį simbolį anglai vadina „ace“ – dangaus tūzu. Toks terminas yra atėjęs iš Antrojo pasaulinio karo laikų, kuomet pilotas nukauna keletą lėktuvų iš eilės, tad toks ženklas yra gana reiškiantis garbę.
Žinoma, negalėjau apsieiti ir be Ukrainos prezidento, kuris šių dienų kontekste tapo tikru simboliu. Man labai patiko jo nuotrauka, kurioje jis užfiksuotas su šalmu, kuomet lankė apkasuose esančius kareivius.“
Šalia Volodymyro Zelenskio taip pat nupieštas ir Ukrainos atstovas Jungtinėse Tautose Sergejus Kislica. Jis Rolandui taip pat paliko įspūdį dėl savo tvirtos pozicijos ir pašaipų Rusijos absurdiškumui.
„Nupiešiau ir Ukrainos desantininką, kuris viename mieste turėjęs susprogdinti tiltą, kad jo pereiti negalėtų priešai, paaukojo gyvybę sprogmenis aktyvuodamas rankiniu būdu. Viena iš jo nuotraukų buvo publikuota žiniasklaidoje, tad pagal ją jį ir įdėjau į bendrą eskizą.“
Šalia narsių Ukrainos herojų pavaizduota ir mergaitė su saulėgrąžų žiedais plaukuose. Ji, pasak Rolando, simbolizuoja nekonkretų jauną žmogų, kuris yra paveiktas karo.
Piešinio apačioje matyti ir maža mergaitė, kuri savo glėbyje apsikabinusi kačiuką ir šuniuką. Jos atvaizdą R. Ivanauskas pamatė internete, kuomet pasirodė pirmosios pabėgėlių nuotraukos.
„Tai leido suprasti, kad visiems iki vieno yra sunku. Planuodamas eskizą žinojau, kad Vilniuje nėra tokios sienos, kuri galėtų sutalpinti kiekvieną herojų, tad stengiausi tokiais simboliniais žmonėmis, momentais įamžinti juos neišskiriant kažkurio vieno.
Prie naikintuvo taip pat nupiešiau ir „Javelin“ vokiečių raketos, kurios sėkmingai leidžia atsikratyti rusiškų tankų, tad norėjau parodyti ir paramą, kurią teikia kitos užsienio šalys šioje kovoje ir taip pat tampa herojais prisidėdami prie ukrainiečių pergalės“, – paaiškina Rolandas.
Piešti grafičio kūrinį R. Ivanauskas pradėjo nuo tamsių spalvų, pereidamas prie vis daugiau detalių ir kitokių atspalvių, kol galiausiai buvo gautas norimas rezultatas.
„Purškimas po purškimo, taip viskas ir susideda. Kažkokių specialių trafaretų nenaudojau, nors dauguma žmonių priėję klausė, kodėl nenoriu piešti su trafaretu, nes man taip būtų tik lengviau. Tačiau aš nesu pratęs to daryti ir nedirbu su trafaretais, nes man atvirkščiai – lengviau ir greičiau pavyksta piešti iš rankos“, – nusišypso Rolandas Ivanauskas.
