Aukštaūgės moters realybe Elena sutiko pasidalinti su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais. Pasak jos, nors dabar prie ūgio jau yra pripratusi, vis tik mokykloje jai teko iškęsti nemažai pašaipų.
Savo istorija Elena dalijasi siekdama įkvėpti kitas aukštaūges moteris, kurios kompleksuoja dėl savo išskirtinio bruožo. Pasak Elenos, svarbiausia – eiti aukštai iškėlus galvą.
„Norėčiau pakviesti visas lietuves aukštaūges prisijungti prie grupės „Kokia aukšta“. Tad jeigu manot, kad esat aukštos, tikrai linkiu prisijungti ir pamatyti, kokia didelė bendruomenė, kiek daug aukštų moterų Lietuvoje“, – patarė ji.
Ketvirtoje klasėje buvo praaugusi mokytoją
Pirmą kartą savo išskirtinumą Elena pradėjo suvokti dar darželyje. Pasak jos, ji buvo aukštesnė už visus kartu su ja darželį lankiusius vaikus.
Tiesa, pašnekovė pasakojo, kad darželyje ji dėl to visai nekompleksavo. Ten jautėsi saugi, o tik perėjus į mokyklą ėmė kilti iššūkių dėl ūgio.
„Atsimenu, kad ketvirtoje klasėje jau buvau praaugusi pradinių klasių mokytoją“, – pasakojo Elena, prisimindama mokyklos laikus.
Nors pati pašnekovė nepatogiai dėl ūgio nesijautė, tačiau jau nuo pirmų klasių prasidėjo užgauliojimai ir patyčios mokykloje.
Ji pasakojo, kad ūgio skirtumas, lyginant su kitais klasiokais, buvo akivaizdus, tad klasiokai vis ieškodavo būdų ją pašiepti.
„Negalėčiau sakyti, kad mane tai lydėjo iki mokyklos baigimo, bet iki 10 klasės tikrai. Paskui nežinau – ar klasiokai priprato, ar mes pasikeitėme, bet kiti klasiokai netgi pradėjo man simpatizuoti, tad patyčių tuo laiku jau nebepamenu.
Tiesa, žvilgsnių buvo ne tik iš mokyklos, bet ir iš kitos aplinkos“, – pasakojo ji, pridurdama, kad gatvėje žmonės atkreipdavo į ją dėmesį.
Yra tekę kūprintis, kad atrodytų žemesnė
Nors Elena šiuo metu – suaugusi, pasitikinti savimi ir per gyvenimą keliauja drąsiai, vis tik paauglystėje ne visuomet pavykdavo likti stipriai.
Pašnekovė dalijosi, kad kartais stengdavosi atrodyti žemesnė, tačiau pastangos nedavė vaisių.
„Žinoma, buvo visko – pasikūprinimo tam, kad atrodyčiau žemesnė tarp klasiokų ir kitų paauglių. Visgi manau, kad gal tas mano noras kurti bendrystes, draugystes, drąsa, nes ir šimtadienį organizavau, prisidėdavau prie mokyklinių renginių organizavimo, padėjo.
Nors viduje atrodė, kad aš šiek tiek kompleksuoju, bet manau, kad išorėje to tikrai nesimatė. Apie tai žinojo tik labai artimi žmonės, manau, kad daug kas galvojo, kad nekompleksuoju. Matyt, ilgainiui aš ir pati save įtikinau, kad nekompleksuoju“, – atskleidė Elena.
Pašnekovė atskleidė, kad ilgainiui ji netgi sugebėjo pažvelgti į savo aukštą ūgį kaip į pliusą. Pasak jos, tai davė išskirtinumą, kurį turėjo retas.
Elena aiškino, kad tuo metu ji turėjo tik du pasirinkimus – eiti iškėlus aukštai galvą arba ją nuleisti.
Praeiviai gatvėje atsisukdavo
Praėjus mokykliniam etapui Elena įstojo mokytis į aukštąją mokyklą. Jos teigimu, ten buvo kur kas lengviau ir niekas dėl jos ūgio nesišaipė.
„Universitete žmonės ateina turbūt labiau subrendę nei paaugliai. Pas mus visokių skirtingų žmonių buvo, tad niekas man nieko nesakė.
Aišku, stebėdavosi: „O, kokia aukšta“, bet įžeidžiančių replikų nebūdavo“, – pasakojo Elena.
Vis tik išėjus į gatvę ir prasilenkiant su kitais žmonėmis pašnekovė jusdavo praeivių žvilgsnius. Pasak jos, tai būdavo vieta, kurioje sulaukdavo visko. Skirtingo amžiaus žmonių grupės Elenai vis primindavo apie tai, kad ji išsiskiria iš kitų.
„Tiek paaugliai, tiek suaugusieji pirštais rodydavo, atseit, va, kokia aukšta. Vaikai atvirai stebėdavosi, nes nežino, kad komentuoti negražu“, – prisipažino Elena.
Tėvai – taip pat aukštaūgiai
Nors mokykloje ir gatvėje pašnekovė dažnai susidurdavo su kitų nuostaba, vis tik namuose ji visuomet jautėsi saugiai.
Kaip pasakojo Elena, abu jos tėvai yra pakankamai aukšti, taip pat jos giminėje gausu aukštaūgių, tad ji turėjo savą erdvę.
„Mano mama 1,85 m, o tėtis – 1,98 m. Visų mano pusbrolių ir senelių ūgis virš 1,90 m. Net mano geriausia draugė buvo 1,87 m.
Tad augau tokioje aplinkoje, buvau apsupta tų žmonių, maniau, kad visi aukšti, visi kaip ir pripratę, tad iš tėvų replikų ar pokalbių apie patyčias nelabai buvo. Tokie buvo laikai, kad nelabai kas plačiai apie patyčias kalbėdavo“, – pasakojo ji.
Tiesa, Elena prisiminė vieną tėvų „avantiūrą“, kai ji dar buvo maža. Kuomet tėvai pastebėjo, kad pašnekovė yra aukšta – norėjo ją nuvesti pas gydytoją.
Nors sumanymas buvo įgyvendintas, tačiau iki šiol visi tai prisimena kaip pokštą. Kaip pasakojo Elena, juk nieko nuostabaus, kad aukštų tėvų aukšti vaikai:
„Atsimenu, atvažiavo iš kitos šalies gydytojas į Lietuvą, kuris specializuojasi hormonų srityje, ūgio srityje. Man tuo metu buvo 10–11 metų ir jie mane vežė pas tą gydytoją konsultacijai, norėjo sužinoti, ar viskas su mano ūgiu gerai.
Pamenu, kai mes nusileidome į tokį rūsį, jis pamatė mano tėvus, kurie įėjo pasilenkę per staktą. Gydytojas pasakė: „Ar jūs juokaujate, čia juk genai“.
Širdies reikalai problemų niekuomet nekėlė
Visą savo istoriją Elena pasakojo su šypsena veide, o paklausta apie meilę prisipažino, kad su tuo problemų niekada nebuvo.
„Kadangi buvau drąsi, bendraujanti, galiu pasakyti, kad man nebuvo sunku susirasti antrą pusę. Beveik visą savo tinkamą amžių bendrauti su kitos lyties asmenimis aš praleidau su kažkuo draugaudama“, – šyptelėjo pašnekovė.
Elena aiškino, kad iš aukštaūgių merginų yra ne kartą girdėjusi, kad antrosios pusės paieškos gali tapti sudėtingu procesu.
Vis tik pašnekovei su tuo susidurti neteko. Anaiptol – ji kaip tik dažnai galėdavo pasimėgauti vyriškos lyties dėmesiu.
„Man netgi šiek tiek žemesni labiau rodydavo dėmesį negu aukštesni vaikinai“, – įdomiu pastebėjimu dalijosi ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
