Nesvarbu, ar ta sodyba yra tik savaitgalio prieglobstis, ar gyvenamoji vieta ištisus metus, atėjus rugsėjo ir spalio mėnesiams šeimininkai vis dažniau pagalvoja apie tą patį – kaip tinkamai pasiruošti artėjančiam šalčiui, vėjams, sniegui ir drėgmei.
Metų ratui sukantis
Lietuviškos žiemos gali būti visokios: kartais švelnios, su nuolatiniu atlydžiu, kartais – negailestingai stingdančios, kai pašalas sukausto vamzdžius, o vėjas švilpia kiaurai plyšiais. Todėl pasiruošimas šiam laikotarpiui yra ne tik praktiškas darbas, bet ir tikra tradicija, tarsi ritualas, kuris jungia kartas.
Mūsų protėviai ruošdavosi kitaip – jie krovė malkų rietuves, sandarino langus samanomis, rūpinosi šiaudiniu stogu ir užšaldydavo atsargas rūsiuose. Šiandien, nors turime modernias šildymo sistemas, elektrą ir vandentiekį, daugelis rūpesčių išlieka tie patys. Skirtumas tik tas, kad vietoje samanų naudojame specialias juostas, o vietoj senų šulinių prižiūrime hidroforus ir siurblius.
Šiandien kalbėsime apie du skirtingus scenarijus: kaip paruošti sodybą žiemai, jeigu planuojama joje gyventi, ir kaip pasirūpinti, kai ji lieka tuščia iki pat pavasario. Abiem atvejais bus svarbios smulkmenos, kurios dažnai lemia ne tik patogumą, bet ir brangių sistemų išsaugojimą.
Šilumos ir komforto bastionas
Kai sodyba yra ne tik vasaros prieglobstis, bet ir nuolatinė gyvenamoji vieta, žiemos rūpesčiai įgauna visai kitą prasmę. Čia svarbiausia – užtikrinti, kad šalčiai nepakenktų nei kasdieniam gyvenimo ritmui, nei pačiam pastatui.
Pirmasis rūpestis paprastai būna šildymas. Lietuviškose sodybose dar vis randame įvairių tipų sistemų – nuo senųjų krosnių ir židinių iki modernių granulių katilų ar net geoterminių įrenginių. Krosnį turintys šeimininkai rudenį ją kruopščiai išvalo: išsemia pelenus, patikrina kaminą. Dažnas kviečia ir kaminkrėtį, nes suodžiai ir apnašos gali tapti ne tik prastos būklės, bet ir gaisro priežastimi. Šiuolaikinės šildymo sistemos reikalauja mažiau ritualinių veiksmų, bet joms taip pat būtina priežiūra: filtrų keitimas, cirkuliacinių siurblių patikra, valdymo automatų testavimas.
Malkos, anglys ar granulės – tai dar vienas rudens atributas. Jeigu sodyboje gyvenama, reikia pasirūpinti, kad atsargų užtektų visam šildymo sezonui. O tai reiškia ne tik sandėliavimą, bet ir tinkamas laikymo sąlygas – sausą patalpą, kurioje neįsiveistų pelėsiai ir kuras neprarastų šiluminės vertės.
Ne mažiau svarbus vandens klausimas. Gyvenamose sodybose dažniausiai įrengti nuosavi šuliniai, gręžiniai su siurbliais arba prijungta vietinė vandens sistema. Prieš žiemą būtina pasirūpinti, kad vamzdynai būtų apsaugoti nuo šalčio. Ten, kur jie eina paviršiuje, naudojamos specialios termoizoliacinės medžiagos.
Hidroforai ar siurbliai, esantys lauke, dažnai apšiltinami papildomomis dėžėmis arba perkeliami į rūsius. Jeigu vanduo tiekiamas iš giluminio gręžinio, paprastai problema mažesnė, nes ten temperatūra pastovi, tačiau vis tiek būtina patikrinti sandūras ir apsaugas.
Elektra – dar viena jautri vieta. Gyvenamoje sodyboje būtina pasirūpinti, kad tinklai atlaikytų didesnę apkrovą, nes šaltuoju metu dažniau naudojami elektriniai prietaisai. Reikia peržiūrėti skydelius, įžeminimus, o senesniuose pastatuose – laidus, kurie gali būti perdegę ar pažeisti graužikų. Kai kurie šeimininkai pasirūpina ir generatoriumi, kuris tampa tikru išsigelbėjimu nutrūkus elektros tiekimui.
Stogas – tai namo skydas. Rudenį būtina patikrinti čerpes ar skardą, užtaisyti plyšius, išvalyti lietvamzdžius nuo lapų. Žiemą, kai užgula storas sniego sluoksnis, net menkiausias plyšys gali tapti nutekėjimo vieta, o nuolat varvantis vanduo ilgainiui ardo sienas.
Langai ir durys – tai jau komforto klausimas. Senos medinės konstrukcijos reikalauja sandarinimo, modernios plastikinės paprastai užtikrina pakankamą šilumą. Tačiau ir šiuolaikinėse sistemose verta pasitikrinti tarpus, nes stiprus žiemos vėjas ras kelią net pro menkiausią plyšį.
Galiausiai – aplinka. Gyvenamoje sodyboje kiemo darbai dažnai yra ir estetikos, ir praktikos klausimas. Rudenį reikia apgenėti šalia namo augančius medžius, kad šakos neužkristų ant stogo. Vejos priežiūros technika (žoliapjovė, trimeris ir kt.) sutvarkoma ir padedama į sausą vietą. Sodo įrankiai surenkami, švariai nuvalomi ir saugomi sandėliuke, nes palikti lauke jie gali greitai surūdyti.
Tokiu būdu sodyba tampa tvirtove, pasiruošusia ne tik atlaikyti žiemą, bet ir suteikti jaukų prieglobstį žmonėms, kurie joje gyvens.
Ramybės ir atsargumo dermė
Visai kitaip atrodo darbas ten, kur sodyba lieka be žmonių iki pat pavasario. Tokiais atvejais rūpesčiai tampa daugiau prevenciniai, orientuoti į tai, kad niekas nesugestų, neužšaltų ir nesugriautų viso pastato gyvybingumo.
Pirmasis klausimas čia – vanduo. Skirtingai nei gyvenamame name, kur būtina užtikrinti, kad sistema funkcionuotų, tuščioje sodyboje vandens tiekimas turi būti visiškai sustabdytas. Visi vamzdžiai ištuštinami, bakeliai išleidžiami, klozetai nuleidžiami – papildomai į juos supilamas specialus neužšąlantis skystis. Hidroforai ir siurbliai, jeigu paliekami patalpose, taip pat nusausinami. Nepadarius to, vanduo šaldamas išsiplės, suskaldys vamzdžius, o pavasarį lauks brangus remontas.
Elektra – antrasis iššūkis. Vieni šeimininkai visiškai išjungia elektros tiekimą, kiti palieka minimalų, kad veiktų signalizacija arba apsaugos sistemos. Visgi būtina pasirūpinti, kad neliktų įjungtų prietaisų. Jie ne tik tyliai „valgo“ elektros energiją, bet gali sukelti net gaisrą.
Elektros laidų izoliacija kažkodėl labai vilioja graužikus, kurie žiemą, namuose nesant žmonių, šmirinėja nieko nebijodami ir pragraužę elektros laidų izoliaciją lengvai gali sukelti trumpą sujungimą. Nuo jo iki gaisro – vienas žingsnis. Taip pat rekomenduojama patikrinti, ar elektros skydeliuose nėra drėgmės, nes ji per kelis mėnesius gali padaryti daug žalos.
Šildymo sistema tuščioje sodyboje taip pat dažniausiai išjungiama. Jei yra galimybė, ją nusausina arba pripildo specialiu neužšąlančiu skysčiu. Senos krosnys lieka ramybėje, tačiau būtina uždaryti kaminus, kad per juos nepatektų drėgmė ar paukščiai.
Pastatų išorė reikalauja ypatingo dėmesio. Langai uždaromi, durys sustiprinamos, kad net stiprus vėjas ar sniego slėgis jų neišlaužtų. Kai kurie šeimininkai užkalinėja langus, kiti pasitiki moderniomis apsaugomis.
Aplinka taip pat svarbi – jei paliksite tvarkingą kiemą, pavasarį nebus liūdnai atrodančios netvarkos. Lapai sugrėbiami, kad nepelytų, veja nupjaunama paskutinį kartą, vaismedžiai apsaugomi nuo graužikų, apvyniojant kamienus. Lauko baldai ir įrankiai sunešami į vidų.
Kitas svarbus aspektas – apsauga nuo įsilaužimų. Tuščios sodybos dažnai tampa lengvu taikiniu vagims. Todėl pravartu sumontuoti signalizaciją, kartais palikti net simbolinius požymius, kad kas nors apsilanko – pavyzdžiui, paprašyti kaimynų retkarčiais užsukti, praverti langą ar nukasti sniegą.
Trumpai tariant, tuščios sodybos paruošimas – tai ne tiek šilumos, kiek ramybės garantija. Šeimininkai, išvykdami iki pavasario, nori būti tikri, kad grįžę ras ją tokią, kokią paliko, o ne virtusią šalčio ir drėgmės nusiaubta griuvėsių vieta.
Tradicijos ir atsakomybė
Sodybos paruošimas žiemai Lietuvoje yra daugiau nei tik techniniai darbai. Tai savotiškas ryšys su metų laikų kaita, mūsų kultūros dalis. Gyvenama sodyba rudenį tampa šilumos sala, kurioje šeima jaučiasi saugi nuo gamtos stichijų. Tuo tarpu tuščia sodyba – lyg paslėpta šventovė, kuri ramiai laukia pavasario, jeigu tik šeimininkai ją tinkamai paruošia.
Rūpestis vandeniu, elektra, stogu ar kiemu nėra tik buitinės smulkmenos. Tai atsakomybė už savo namus, o kartu – ir už istoriją, nes kiekviena sodyba yra kartų darbo ir svajonių vaisius. Tad kiekvieną rudenį, kai suskamba krentantys kaštonai ir oras prisipildo dūmų kvapo, sodybos šeimininkai imasi darbų, kurie padeda užtikrinti, kad jų vieta kaime išliks gyva ir pavasarį pasitiks naują ciklą su džiaugsmu, o ne su rūpesčiais.
Teksto autorius: Darius Mykolaitis
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
