Merginos pasakojo, kad Laima Lapkauskaitė joms daug ko neleisdavo – turėti vaikinų, vertis auskarų į veidą, dažytis plaukų ir, svarbiausia, vėluoti. Daugeliui dabar pasišiauštų plaukai, kaipgi galima jaunam žmogui tiek visko neleisti.
Bet pažiūrėkit, kokios nuostabios, gražios, veiklios moterys užaugo – tikrai įvestos taisyklės jų nesugadino. Na taisyklės tikrai dar nė vienam nepakišo kojos gyvenime, kaip tik tai padeda išugdyti atsakingumą, aiškų suvokimą, kaip elgtis dera, o kaip – ne. L. Lapkauskaitė gal ir buvo griežta, bet kas būtų, jei visos būtų buvę palaidos balos?
„Absurdas“
O apie dabartinį jaunimą išvis nežinau, ką pasakyti... Viskas leidžiama, galima daryti, ką tik užsinori, nebėra jokio tėvų autoriteto ir nubrėžtų ribų. Pažiūriu į paauglius gatvėje ir nesuprantu, kur žiūri jų tėvai?
Kur tik turi būti – ten vėluoja, iš gyvenimo nieko nenori, aplinkiniams neturi jokios pagarbos. Absurdas, kas darosi. Kad ir kaip mylime savo vaikus, bet vis tiek turi būti taisyklės! Juk yra elementarios mandagumo ribos, kad ir nevėluoti – jei pažadėjai atvykti sutartu laiku, tai būk malonus ir atvyk.
Laisvė reikšti save taip, kaip norisi, yra labai sveikintina, tačiau yra vienas bet – turime išmokyti jaunimą suprasti, kad ne visada viskas bus taip, kaip jie nori. Išauginam šiltnamio sąlygomis, o paskui išėję į pasaulį jie vargšai nežino, kur dėtis, nes jų niekas neišmokė, kad gyvenime bus visko.
Ką pasėsim, tą ir pjausim – šis pasakymas galioja kalbant ir apie vaikus. Kiek jiems įdėsim suvokimo, kaip dera ar nedera elgtis, kiek stengsimės išauginti dorą, gerą žmogų, tiek vėliau ir galėsim džiaugtis. Tai ir sėkim tai, ką norim pjauti, nebijodami turėti taisyklių ir aiškių ribų, nes vėliau gyvenime tai pravers.
Autorius: skaitytoja Regina
