Agnė Jagelavičiūtė išėjo iškart po švenčių, tad net neįsivaizduoju, kaip mamai sunku švęsti šventes žinant, kad vos už kelių dienų – dukros mirties metinės. Žinoma, nieko čia jau nepakeisi, faktas įvykęs, taškas padėtas, teks išmokti susigyventi su skausmu.
Bet yra vienas dalykas, kurį galima pakeisti – užkasti tuos karo kirvius. Nijolė šventes pasitiko viena, palaidojusi ne tik tėvus ir vyrą, bet ir vienintelę dukrą, negalėdama susitikti net su anūku. O juk seneliams toks svarbus ryšys su anūkais, galėjimas kartu leisti laiką.
„Kaip taip galima?“
Man niekaip sveiku protu nesuvokiama, kaip taip galima? Imti ir neleisti močiutei pasimatyti su anūku, net pasveikinti jo su šventėmis. Tikriausiai nėra nieko baisiau nei žinoti, kad yra žmogus, su kuriuo taip norėtum bent pasisveikinti, bet net ir to negali ir lieki vienas...
Na kam tie karai, kam tos kovos tarp dviejų šeimų? Nesvarbu, kad galbūt santykiai nėra geri, bet yra elementariausias žmogiškumas ir supratimas. Buvo, kaip buvo, gal jau metas pamiršti ir pradėti kalbėtis ne tik per teismus. Atrodo, išėjus žmogui šeimos turėtų dar labiau suartėti, tapti ramsčiu vienas kitam.
Tiek daug kalbama, kad žiemos šventės – gerumo, atjautos, ramybės metas, tad kaip sėsti prie stalo su brangiausiais žinant, kad yra dar vienas žmogus, kurį visi užmiršo? Ir galų gale, kodėl turi kentėti tas, kuris šioje situacijoje visiškai niekuo dėtas – vaikas?
Man taip liūdna ir skaudu, kad vis dar matome tokias situacijas. Nė vienas neturėtų būti pamirštas, atribotas, paliktas. Labai liūdna, kai net po tragiškų netekčių nepavyksta nustoti kariauti ir pradėti bendrauti...
Lai būna tai pamoka kitiems. Neatsitverkime tylos siena, neužverkime durų tiems, kurie likę vienui vieni. Būkime empatiškesni vieni kitų atžvilgiu, kad didžiulis skausmas ne didėtų, o tik mažėtų.
Autorius: skaitytoja Laima
