Galit Mino mylėti, galit nekęsti – jūsų asmeninis reikalas, bet laidoj jis pasakė ne vieną labai gerą mintį. Bet viena dar iki šiol atrodo net skamba galvoj, kai kalbėdamas apie santykius ir santuokas jis pasakė: gėda yra nepabaigti pradėto darbo, dar didesnė gėda – kai reikia grąžinti vestuvines dovanas, nes kam tada išvis tuoktis?
„Reikia pasakyti garsiai“
Nežinau, gal pasirodysiu senamadiška, bet reikia pasakyti garsiai – bjauru žiūrėti, kaip dabar jaunimas vos susipažįsta ir lekia tuoktis, neva, pabandys, jei neišeis – ačiū, viso gero, skiriamės. Tai nesuprantu, čia santuoka, tikras atsidavimas mylimam žmogui ar kažkoks tai eksperimentas?
Dar labiau nesuprantu žmonių, kurie per savo gyvenimą turi tris, keturias ar net penkias santuokas. Pažįstu vieną tokį žmogų, kuris jau penktą kartą susituokęs – nors mirk iš juoko, jei tai galima pavadinti meile. Tai kas čia per meilė, jei per metus kitus jos nebelieka?
Kartais (tiesą sakant, vis dažniau) atrodo, kad jau visai nebesvarbu tie duodami įžadai, visi tik skuba, lekia, verčiasi per galvą tik greičiau susituokti, kad galėtų smagiai pašvęsti. Nerandu kito paaiškinimo. Iškelia didžiausias prabangiausias vestuves, deklaruoja, kokia čia amžina meilė, o po metų jau skiriasi – absurdų absurdas.
Gerai, Mino nesukūrė šeimos, nepavyko tai nepavyko, kas ten žino, gal dar kada nusišypsos laimė – Dievo planai nežinomi. Bet bent jau nereikia raudonuoti iš gėdos, kad tuokėsi ir skyrėsi, tuokėsi ir skyrėsi, kaip dabar dalis jaunimo daro.
Liūdna iki negaliu, kad santuokos įžadai nieko nebereiškia, visiškai netenka prasmės, kai žmogus tuokiasi n+k kartų. Gal tada išvis nereikia tų vedybų, juk lygiai taip pat galima gyventi nesusituokus, o ir skirtis paskui paprasčiau – nereikia tvarkytis jokių popierių, jei jau neįmanoma išsaugoti to, kas turėtų būti branginama.
Autorius: skaitytoja Roma
