Pripažinkim, tikriausiai daugelis prisimena įvairiausius skandalingus įvykius, kuriuose skambėjo I. Jurgelevičiūtės vardas. Ji ir pati drąsiai įvardina, kad nuėjo klystkeliais, nes šlovė susuko galvą.
Bet kai kalbėdama su Renata ji pradėjo kalbėti apie visas padarytas klaidas, net susigraudinau. Ji atvirai, viešai, be jokių kaukių išrėžė, kad tos klaidos, kurios lydėjo ją gyvenimo kelyje, ne tik daug atėmė, bet ir davė. Mokykimės iš jos – ne tik plakim save už klaidas, bet ir mokykimės iš jų!
„Neapsimeskim šventaisiais“
Net jei po tiek metų prisimindama tai, kas įvyko, ji graudinasi, reiškia, tikrai supranta savo veiksmų svorį. Svarbiausia, pripažįsta, kad klydo ir skaudžiai.
Šioje vietoje svarbiausia pažymėti ne jos klaidas, o tai, kad ji tai priėmė kaip pamokas, kurios gyvenime ir smukdė, ir augino, net paklojo pagrindą kurti save kitokią, nei buvo anksčiau. Čia galiu pasakyti tik vieną žodį – šaunuolė. Be galo brandus suvokimas.
Ne veltui sako, kad neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Neapsimeskim šventaisiais, juk kiekvienas gyvenime esame padarę klaidų – vieni didesnių, kiti mažesnių, bet vis tiek klaidų.
O ką dažniausiai darom su gyvenime padarytomis klaidomis? Sušluojam jas po kilimu ir apsimetam, kad nieko čia tokio, eis ir praeis, nepripažįstam savo suklupimo. Na bet ar tai yra geriausias būdas su tuo tvarkytis?
Supraskime – neklystančių nėra, nė vienas nenueiname savo gyvenimo kelio nepadarę nė menkiausios klaidos. Kiekvienas suklupimas yra gyvenimo pamoka, priklausomai nuo to, kaip priimsime tai, kas įvyko. Tad mokykimės pripažinti, kad klydome, atsiprašyti už savo klaidas ir iš jų pasimokyti.
Autorius: skaitytoja Irena
