Niekada nesupratau, iš kur pas mano „brangiąją“ anytą gali būti šitiek nemeilės, nepagarbos ir neužjautimo kitam. Stebėjausi šios moters elgesiu ilgus metus. Tai jai netinka mano patiekalai, tai vyrui išrinkti marškiniai per prasti, tai mano nauja šukuosena pabrėžia mano apvalų veidą, o kur dar ir nuolat žeriama kritika mano namų priežiūros įpročiams.
Nekreipiau dėmesio į visas jos pastabas, karčiai nurydavau tą nemalonų jausmą ir vis linksėdavau jai galva. Juk man su ja gyventi nereikia, atvažiuojame pas ją pasisvečiuoti, kartais paliekame vaikus – tiek žinių.
Tačiau visai neseniai mirė mano krikšto mama ir kažkodėl ponia tobulybė sugalvojo ateiti man pareikšti užuojautą. Galima sakyti, kad toks gestas tikrai gražus iš jos pusės, tačiau aš jau iš anksto žinojau, kad iš tokios moters gero laukti negalima.
Laidotuvių gėles išvadino beskonybe
Į šarvojimo salę ji įžengė šiek tiek po pietų, iš karto matėsi, kad moteriškė nėra nusiteikusi kalbėtis. Man ir mano giminei pareiškus užuojautą, atsisėdo salės kampe ir išsitraukė savo prabangųjį telefoną. Taip jame prasėdėjo visą vakarą, tikriausiai su draugėmis apkalbinėjo gėles ir skundėsi susirinkusių žmonių stiliumi.
Tačiau ne tai mane labiausiai suerzino ir įskaudino. Praeidama pro ją, mačiau, kad ji kalbasi su tolima mano krikšto mamos giminaite. Staiga išgirdau, kaip mano anyta rėžia jai: „Na, bet jau laidotuvių gėlės tai visiška beskonybė. Ir kodėl žmonės šiais laikais gaili pinigų?“.
Šie žodžiai sudaužė mano širdį. Anyta ateina prie mano giminių tokią jautrią dieną ir kalba visai nepažįstamiems žmonėms tokius dalykus? Be galo liūdna ir žema, kad subrendusi moteris taip sau leidžia elgtis.
Nežinau, kaip aš jai pažiūrėsiu akis, kai susitiksime, bet manau, kad užtenka tylėti... Niekada jai neatleisiu.
Autorius: skaitytoja Rasa
Turite ką papasakoti? Parašykite mums: [email protected]