Nepaisant sudėtingos diagnozės, kuri neretai tampa nuosprendžiu visam gyvenimui, pašnekovė nepasidavė.
Kaip pasakojo pati Jelena, ji nusprendė įrodyti pasauliui, kad su cerebriniu paralyžiumi galima gyventi visavertį gyvenimą ir nepadaryti diagnozės savo gyvenimo centru.
Cerebrinis paralyžius nebuvo paveldėtas
Dar kūdikystėje Jelenai buvo nustatytas cerebrinis paralyžius. Kaip pasakojo pati moteris, tai nebuvo paveldėta diagnozė.
Anot jos, dėl tam tikrų centrinės nervų sistemos pažeidimų ji visam gyvenimui liko gyventi su sudėtingo sutrikimo diagnoze.
„Iš tiesų, ko gero, nėra teisinga teigti, jog vaikystėje sirgau cerebriniu paralyžiumi, nes dėl tam tikrų reikšmingų centrinės nervų sistemos pažeidimų ši diagnozė lieka visam gyvenimui, tad man ir šiandien yra cerebrinis paralyžius.
Savo ruožtu, ką žmogus daro su šia neišvengiamybe – pasiduoda ar reabilituojasi – kitas klausimas“, – atskleidė pašnekovė.
Pasiteiravus pašnekovės, ar ši galėtų atskleisti, kaip atsirado centrinės nervų sistemos pažeidimai, ji pasidalijo savo įtarimais.
„Mano atveju, cerebrinis paralyžius nėra paveldėtas. Man gimstant buvo panaudotos akušerinės replės. Be jokių abejonių, jog gimdymo metu traukiant kūdikį už galvos, sudėtinga išvengti traumų, kurių pasekmės sunkiai nuspėjamos.
Mano atveju ir, beje, daugeliu kitų analogiškų atvejų, kurių tais laikais buvo ganėtinai daug, pasekmė – cerebrinis paralyžius“, – paaiškino ji.
Tėvai pastebėjo neįprastus ženklus
Jelena tęsė savo pasakojimą atviraudama, kad apie galimas akušerinių replių panaudojimo pasekmes tėvams buvo pranešta.
Kaip ji teigė: „Mano tėvai buvo informuoti, jog tai potencialiai gali iššaukti tiek fizinių, tiek kognityvinių procesų raidos sutrikimus.“
Ji tikino, kad per pirmuosius 10 jos gyvenimo mėnesių dar nebuvo pastebėta, kad diagnozė imtų reikštis. Vis tik vėliau tėvai ėmė pastebėti pirmuosius signalus.
Pasak jos, tai privertė mamą ir tėtį rimtai sunerimti dėl dukters sveikatos, tad nieko nelaukdami jie kreipėsi į medikus ieškodami atsakymų.
„Po 10 mėnesių dėl akivaizdžiai juntamos įtampos raumenyse bei nesėkmingo vaikščiojimo įgūdžių formavimosi, be abejo, tėvai kreipėsi į medikus. Tuo metu buvo nustatyta mano diagnozė“, – atskleidė Jelena.
Nesuskaičiuojami vizitai pas medikus
Tuomet prasidėjo ilgas pašnekovės kelias lankantis pas medikus. Ji pasakojo, kad tuo metu vyko fizinės reabilitacijos procesas su medikų priežiūra.
Jelena tikino, kad nuo to laiko medicinos įstaigos ir jų darbuotojai tapo svarbia kasdienybės dalimi. Apgailestaudama ji aiškino, kad vaikystė dėl to tikrai netapo lengvesnė.
„Fiziniai pratimai, masažai, parafino procedūros, galiausiai – baseinas, kuris man nepaprastai patiko, nes tai buvo vienintelė grandis fizinės reabilitacijos grandinėje, kuri nesukeldavo fizinio skausmo.
Be abejo, teko lankytis ir vaikų sanatorijoje, kuriose taikomi reabilitaciniai „metodai“ šiai dienai man sukelia prieštaringų minčių“, – nusivylimo neslėpė ji.
Nežinodami, kaip elgtis, Jelenos tėvai desperatiškai ieškojo būdų, kaip padėti savo mylimai dukrai. Pašnekovė pasakojo, kad teko ieškoti netgi netradicinės medicinos gydytojų.
Jelenos teigimu, vienas iš jų buvo 75-erių netradicinės medicinos atstovas, gyvenęs prie Juodosios jūros. Ji pasidalijo šia patirtimi.
„Tiesą sakant, jo taikomos intervencijos davė akivaizdų rezultatą, nors ir reikalavo ypatingai daug mano motyvacijos bei valios pastangų. Šalia reabilitacinių procesų reguliariai buvo atliekamas taškinis masažas, aktyvuojantis tam tikrus nervinius „centrus“.
Galiausiai būtent šis gydytojas puikiai perprato mano vaikščiojimo „mechanizmo“ specifiką bei pritaikė tinkamus aukštakulnius, kurie ypatingai prisidėjo prie vaikščiojimo įgūdžių formavimosi.
Tuo metu įvyko didžiulis progresas, kuriuo daug kas negalėjo patikėti... Tai buvo ta pati Jelena, tik jau stabiliau besilaikanti, savarankiškai vaikščiojanti bei besiorientuojanti šiame pasaulyje“, – šyptelėjo ji.
Cerebrinis paralyžius apsunkino gyvenimą
Pasiteiravus Jelenos, kaip cerebrinis paralyžius paveikė jos gyvenimą, ji pasakojo, kad iki pritaikant tinkamą gydymo metodą, įtampa raumenyse buvo labai sustiprėjusi, o galūnių niekaip nepavykdavo atpalaiduoti.
„Motorika, ypatingai smulkioji, taip pat buvo akivaizdžiai ribota. Kai atėjo laikas vaikščioti, dėl įtampos pėdose ir blauzdose atsistodavau tik ant pirštų galiukų ir lyg bandžiau vaikščioti, tačiau dėl tempimo jausmo bei raumenų silpnumo vaikščiojimo įgūdžiai negalėjo formuotis sklandžiai.
Tempdavau kairę kojytę ir neišlaikydavau pusiausvyros. Ši situacija užsitęsė iki pat pradinės mokyklos.
Nors nebuvo kognityvinės raidos atsilikimo, priešingai, aš labai anksti pradėjau skaityti ir skaičiuoti, ši diagnozė gana stipriai paveikė artikuliacijos aparatą.
Negalėjau kalbėti aiškiai bei tarti daugelio raidžių. Žodžiai tarytum „pabėgdavo“, – fiziniais sunkumais dalijosi pašnekovė.
Kitas svarbus aspektas, kuris paveikė Jelenos gyvenimą, buvo emocinis. Pirmiausia ji atskleidė, kad vaikystėje didžiausi emociniai skausmai buvo dėl to, kad jai buvo sunku suprasti, kodėl per kasdieninę reabilitacinę mankštą ji turi kęsti skausmus.
Vis tik jau pradėjusi eiti į pradinę mokyklą, Jeleną ėmė suvokti, kad pati turi stengtis dėl savo gerovės ir siekti rezultato.
„Tam tikra prasme jaučiausi kalta, jog visa tai nutiko man, todėl stengiausi iš visų jėgų ne tik atsiduoti nepaprastai skausmingai fizinei reabilitacijai ir vis save motyvuoti, bet ir gerai mokytis, kad mano tėvai galėtų manimi didžiuotis.
Tuo metu mokiausi ne tik bendro lavinimo, bet ir muzikos mokykloje. Išjausdama muziką stengiausi priversti veikti kairės rankos smulkiąją motoriką. Liepiau paralyžiaus paveiktiems pirštams groti.
Tais laikais daug valandų praleisdavau prie pianino... Jautriausios ir skaudžiausios (tiek fizine, tiek ir emocine prasme) patirtys be jokių abejonių turėjo įtakos mano jautresnės pasaulėjautos atsiskleidimui“, – tuometinius laikus prisiminė ji.
Negana to, pašnekovė taip pat mokykloje susidūrė su patyčiomis. Ji pasakojo, kad dėl fizinės negalios ir kitoniškumo bendraamžiai nuolat šaipydavosi. Nepaisant to, Jelena tikino, kad vis vien kartu su vaikišku, pačiu didžiausiu tikėjimu ji yrėsi į priekį ir stengėsi tikėti stebuklais.
Jelenos būklė dabar
Pašnekovė papasakojo ne tik apie savo išgyvenimus praeityje, bet taip pat atskleidė, kokia situacija yra dabar. Ji kalbėjo, kad cerebrinis paralyžius niekur neatsitraukė – ji vis dar jaučia sutrikimo lydimus simptomus, tačiau dabar gyvenimas yra šviesesnis.
„Kadangi cerebrinio paralyžiaus diagnozė yra neatšaukiama, be abejo, kad ir šiandien juntami bei tam tikrais atvejais yra akivaizdūs specifiniai cerebrinio paralyžiaus požymiai.
Aš vis dar kiek prasčiau valdau kairę pusę, nors ir galiu teigti, jog šiai dienai esu savarankiška ir tik labai išskirtiniais atvejais man prireikia kažkieno pagalbos.
Kaip ir vaikystės laikais, taip ir šiandien, aš daug sunkiau vaikštau be aukštakulnių, todėl avalynė lygiu padu man yra nerekomenduotina. Taip pat tam tikrais atvejais tenka patirti fibromialgijos (aut. past. iracionalių raumenų skausmų) epizodus, kurie visgi pasiduoda kontrolei“, – apie dabartį pasakojo ji.
Vis tik, nepaisant to, Jelena išlieka pozityvi ir džiaugiasi tuo, kad šiomis dienomis vis dažniau kalbama apie cerebrinio paralyžiaus diagnozę. O tam, kad geriau jaustųsi, Jelena reguliariai sportuoja.
„Man sunku leistis žemyn laiptais, būtinai turiu laikytis už turėklo arba kažkieno rankos. Net ir dabar sportuojant kairės pusės raumenų stiprinimas reikalauja daugiau kantrybės bei valios pastangų, mat sukelia diskomforto jausmą.
Visgi visos šios su mano diagnoze susijusios smulkmenos netrikdo gyvenimo kokybės. Kartais pastebiu, jog gebu džiaugtis mažais dalykais daug labiau nei kai kurie žmonės, kuriems nieko neskauda“, – pasidžiaugė Jelena.
Siunčia svarbią žinutę visiems
Pašnekovė taip pat pasidalijo savo mintimis apie tai, kaip svarbu teigiamas nusiteikimas. Anot jos, šiame sudėtingame kelyje labai padėjo sąmoningas sprendimas nepriimti diagnozės kaip neišvengiamybės.
Taip pat ji pridėjo, kad visuomet tikėjo stebuklais, tad su didelėmis valios, motyvacijos pastangomis ėmė vaikščioti, o iki pat šiandien siekia dar geresnių rezultatų.
„Man regis, cerebrinis paralyžius – tai ne tik diagnozė, bet ir egzistencijos kvietimas tapsmui... Nuo vaikystės laikų daug gilinausi į filosofinę bei psichologinę literatūrą ir visada tikėjau, jog žmogaus smegenys bei kūnas gali kur kas daugiau nei mes apie juos žinome, pasitelkdami į objektyvų žinojimą pretenduojančias mokslines paradigmas.
Dar daugiau – būtent žmogaus valios pastangos yra neįtikėtinų virsmų rezultatas. Apskritai šis kelias apie įveikimą ir tuo pačiu – priėmimą...
Neslėpsiu, man asmeniškai nepaprastai padėjo mano filosofinis bei psichologinis išsilavinimai. Atitinkamais motyvaciniais tekstais, kuriuose skatinama nepasiduoti, bei istorijomis iš savo biografijos neretai dalinuosi su tais, kurie linkę nuleisti rankas“, – požiūriu dalijosi ji.
Taip pat Jelena perdavė svarbią žinutę visiems, kurie susidūrė su sudėtinga diagnoze. Pasak jos, svarbu nenuleisti rankų ir kovoti dėl savo gerovės.
Jelena tikino, kad savo pavyzdžiu taip pat kviečia pasekti kitus, nes nieko gyvenime nėra neįmanomo:
„Cerebrinis paralyžius nėra nuosprendis. Šios diagnozės pasireiškimai ir apribojimai bent iki tam tikro laiko pasiduoda korekcijai. Visada galima pagerinti esamą situaciją, svarbu nenuleisti rankų, tikėti bei kiekvieną daryti padaryti tai, kas priklauso nuo tavęs.
Tu nepasirinkai savo diagnozės, bet visada esi laisva (-s) nuspręsti, ką su ja daryti. Kiekvienas, net ir mažiausias įveikimas savojo „negaliu“, yra didžiulis žingsnis į priekį tavo pergalės bei tavo giliai asmeninio išsipildymo link.
Ir net jeigu tavo gyvenimas tau atrodo neįmanoma užduotis bei čia ir dabar norisi pasiduoti, noriu tau priminti – net neįsivaizduoji, kiek daug priklauso nuo tavęs. Turi pasirinkimą: likti ten, kur esi dabar, arba perrašyti savo unikalią istoriją.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
