Kiekvieno žmogaus mirtis yra tragedija, jauno žmogaus mirtis – dar didesnė, o savižudybė, man atrodo, yra didžiausia tragedija. Mirties mes nesirenkame, ji, kaip sako, gali tykoti bet kur už kampo, bet savižudybė yra paties pasirinkimas ir galime tik įsivaizduoti, ką išgyvena žmogus, kad padaro tokį pasirinkimą gyvenime.
„Atsimerkite, žmonės“
Liūdna, bet vis dar mažai kalbame apie savižudybių prevenciją, mokomės, bet dar neišmokome kalbėti, kalbėtis ir girdėti kitą, kai kalba pasisuka apie psichikos sveikatą.
Man labai patiko A. Valinsko išsakyti žodžiai, kad nors daugelis to vengiam, kai kurie romantizuojame, kiti apipiname baimėmis, bėgame nuo šios temos ir net žodžio „savižudybė“, bet mes nebegalime nuo to bėgti. Atsimerkite, žmonės – mes privalome kalbėti, kalbėti ir kalbėti.
Kalbėkime apie tai, kad ir jauni žmonės žudosi, apie tai, kad sėkmingi, talentingi, iš pažiūros laimingi žmonės irgi žudosi. Kalbėkime apie tai, kad visada galime gauti pagalbą, raginkime nebijoti jos kreiptis, padėkime jos ieškoti, jei vienam žmogui tai daryti sunku.
Mes nemokame būti šalia kenčiančio, šalia nelaimingo, šalia gyvenančio su mintimis apie savižudybę, bet maldauju, nešluokime šios temos po kilimu, mokykimės, kaip atpažinti prastą žmogaus savijautą, suicidines mintis, mokykimės būti šalia, išklausyti, padėti, jei mūsų prašo pagalbos.
Ši tema nepatogi daugeliui mūsų, nes dar tik mokomės pasakyti, kaip jaučiamės, nebijoti išsakyti, jei susiduriame su sunkumais, bet nepatogumas išaugamas kalbant ir įvardijant dalykus tiesiai šviesiai, taip, kokie jie yra. Bet pagalvokite apie tai, kad kalbėjimas, nors tai daryti ir sunku, kažkam gali išgelbėti gyvybę. Nelikime abejingais.
Autorius: skaitytoja Dovilė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
