Sulaukiau. Žiūrėjau. Liūdėjau. Po varžybų mano nuotaiką geriausiai atspindėjo autoritetingiausio LT Ultraso – „Storo“, parašytas postas: „Liuksemburge mačiau moterą vidury baltos dienos vidury miesto besišvirkščiančią narkotikus į lytinius organus. Buvau šokiruotas vaizdo šlykštumo ir galvojau, kad bjauriau jau nieko būt negali.. Bet vakare pamačiau Lietuvos rinktinės rungtynes…“.
Todėl šeštadienį reikėjo kažko gero. Kažko stipraus ir pozityvaus, kad atgaučiau tikėjimą gėriu ir prisiminčiau kas per vienas yra tas optimizmas.
Ryte susiradau rekomendacijų sąrašą. Jame ryškiausiai žibėjo ne vieno Ančių Medžioklės kompetentingo sekėjo paminėta vieta – Memo Kebabine.
Atvykus į vietą, be jokių ilgų ceremonijų įsiveržiame į kebabinę ir bandome užsisakyti didelį kebabą lavaše (4 EUR) bei didelį pitoje (4 EUR). Deja, bet vietos šeimininkas mus nuvilia ir parodo į prie pečiaus dar tik sukrautas būsimų pitų tešlos rutuliukus bei pasiūlo grįžti už 15 min.
Išeiname be jokio nusivylimo. Priešingai, aš ką tik mačiau savo būsimą pitą!
Kadangi oras buvo nuostabus, tai ramiai apėjome rajoninį ratelį. Prie mokyklos nusižiūrėjome suoliuką ant kurio suplanavome savo puotą ir grįžome atgal.
Šeimininkas tik pasitikslino ar mes nepersigalvojome, pasiteiravo padažų ir pradėjo darbą.
Dirbo jis dviem frontais t.y. užtikrintai gamino mūsų užsakymą ir tuo pačiu metu pasakojo apie savo kebabus (tai darė sužinojęs, kad mes čia pirmą kartą).
Mes gėrėjomės jų pačių marinuota mėsa (tarpuose matėsi paprikos ir kitos daržovės), klausėmės jo maisto gaminimo/kokybės filosofijos bei pasakojimų apie pilno grūdo lavašą.
Manau, kad niekada nepamiršiu vaizdo kai prapjovus pitą, tarsi džinas, iš jos išsprūdo šviežumo garas. Visi tie vaizdiniai, mūsų pokalbis tiesiog neleido abejoti šio maisto kokybe ar šeimininko noru kurti kažką daugiau nei vien paprastą kebabą.
Sumokame 8 EUR, prasilenkiame su besiformuojančia eile ir patraukiame link nužiūrėto suoliuko.
Prisipažinsiu, kurį laiką vengiau šios vietos, nes bijojau, kad visos gautos rekomendacijos bus kiek perspaustos. Aš liksiu tik +/- patenkintas ir reikės gražiai „vartytis“, santūriai pasakojant apie teigiamus kebabo aspektus, perpinant juos su humoro doze (nu nes Berlyne kebabai mane tiesiog pribloškė, tai kas gali būti geriau?).
Bet jau nuo pirmojo kąsnio aš tiesiog pritrūkau žodžių. Nors po gamybos proceso stebėjimo ir įgavau kiek daugiau tikėjimo, bet tiesiog buvo sunku suprasti kaip kažkas gali duoti tokį gėrį mainais į 4 EUR. Mano veide pasirodė šypsena, o vidų užpildė džiugesys. Toks jausmas per metus aplanko tik kelis kartus, o tai supratęs dar ir padvigubinau jį!
Vien apie pitą galėčiau pasakoti kokį pusvalandį. Apie jos švelnų purumą ir įdaro stebuklą, kuris susidėjo iš kalno puikios mėsos, įvairių daržovių, padažo ir begalybės gėrio, kurį paliko kebabą daręs asmuo (kaip supratau – savininkas). Beje pita su ingredientais nebuvo dirbtinai spaudžiama ir katinama, tad išvengėm daržovių „sušutimo“ efekto, o tai prideda dar kelis balus galutiniam vertinimui.
Ai, o ar minėjau, kad pita svėrė kokius 500 g.? Šviežia pita + natūrali ir sultinga mėsa + visas kitas gėris ir tik 4 EUR??!!!
Ok, kiek galima girti. Išsakysiu ir kitą poziciją t.y. žmonos. Ji pasirinko lavašą ir nebuvo tokia jau patenkinta, nes:
• lavašas jai atrodė per storas;
• dominavusi mėsa buvo sūroka (jautėsi daug prieskonių) nes ji sudarė 2/3 visos kebabo, o daržovių proporcija nesugebėjo sušvelninti jos įtakos (jei nemėgstate „stipraus“ ir prieskoningo mėsos skonios – atkreipkite dėmesį). Reikia paminėti, kad pitoje tilpo gerokai daugiau daržovių, todėl nors marinuojant mėsą tikrai nebuvo pagailėta prieskonių, bet jie nedominavo (gal dar dėl to, kad dalis jų susigėrė į pitą, taip pakeldami ją į dar aukštesnį skonio lygį.);
• žmona negalėjo būti objektyvi, nes pavydėjo manosios pitos ir nesugebėjo įžvelgti tiek pozityvo kiek mačiau aš (savininkas jai sakė, kad pita geriau).
Aš visgi ne visai pritarčiau jos išsakytoms mintims, nes kai apsikeisdavome kebabais, tai mano pasitenkinimo reitingas sumažėdavo gana nežymiai, bet nemeluosiu – kitą kartą vėl imsiu pitą (kaip ir žmona).
Vis dar prisimenu kaip valgant kalbėjomės apie šio kebabo nuo/iki gamybą rankomis ir žmonos mintį: „hmz, o gal čia tikrai gaunasi sveikas maistas?“, – TFAI NHE,- garsiai kramtydamas jai atsakiau.
Nežinau kodėl buvau toks skeptikas. Nenorėjau sudaužyti Berlyno prisiminimų ar šiaip nepasitikiu žmonėmis? Todėl dabar sakau atvirai – tai geriausias kebabas kokį teko valgyti!
Man vis dar patinka Berlyno kebabai ir jų artimiausias brolis Pilaitėje, bet tai ką gavome Memo kebabuose pavadinčiau kitu lygiu ar net Etalonu.
Šią vietą FB seku jau senokai ir pastebėjau, kad mėsą jie dažniausiai baigia apie 18-19val. (ir užsidaro), tad jei norite paragauti šio kebabo, planuokite kelionę kiek anksčiau. Ir tai yra dar vienas nuostabus šios vietos bruožas – jokių šaldytuvų, kur nebaigta kepti mėsa laukia per naktį, o rytiniai klientai gauna išsausėjusį š****. Čia kiekvienas klientas gauna maksimaliai gerą ir šviežią produktą.
Tikiuosi, kad greitu metu jie mėsą baigs jau vidurdienį, nes jie to verti (dar ir reklamą užsakysiu šiam įrašui, nes už kebabus sumokėjau gerokai per mažai. Pasidalinkite ir Jūs šiuo įrašu).
Jei tik tokia vieta būtų kur arčiau Kalnėnų… Gal laikas kokiam filialui?
Vertinimas: 5 iš 5; Kaina: 8 EUR (už 2 didelius kebabus)
Šaltinis: tinklaraštis Ančių medžioklė
