„Labai labai, nepaprastai ir nuoširdžiai AČIŪ visiems, kurie mane šiandien sveikino su gimimo diena ar bent prisiminė. Bet jaučiu, kad reikia dėl kai ko prisipažinti.
Sekmadienį negražiai nulėkiau nuo kopėčių – vyksta namų remonto, o tiksliau - kai ko įrengimo darbai. Pasekmė – lūžęs kulnikaulis, vizitas į Lazdynų ligoninę ir gipsas. Kol kas iki pirmadienio, o tada specialistas spręs ką daryti toliau. Bet jau dabar aišku, kad šitas malonumas greitai nesibaigs.
Ši trauma parodė keletą nepaprastai įdomių ir mielų dalykų. Nekalbu apie savo šeimos moteris – Giedrė ir Elžbieta nuoširdžiai stengiasi, kad man būtų lengviau ir smagiau. Dabar net ir katės ateina paguosti dažniau, o juk buvo užsiėmę savais reikalais ir (vsara juk) grįždavo namo tik pernakvoti.
Kai Giedrė privežė prie Lazdynų ligoninės priimamojo, išlipau ant vienos kojos ir likau stovėti – Giedrė nuvažiavo mašinos statyti. Prilietus sužeistąja koja žemę vos nesusmukau rėkdamas – kaip skaudėjo. Prišoko vyras ir moteris, užsimetė rankas ant pečių neprašyti, ir nuvedė kur reikia. Ačiū jiems, karmos taškai įskatyti.
Toliau diagnozė gipsas – bendra tvarka. Ir tada prasidėjo atradimai. PVZ paaiškėjo, kad laiptai, net nedidelis bordiūras yra misija neįmanoma, kaip neįgalieji juos įveikia man vidsai neaišku. 20 metrų su ramentais prie poliklinikos – toks prakaitą spaudžiantis dalykas, kokio per sporto treniruotes seniai nepatyriau.
Visgi toliau – įdomiau. Mėginote dantis valytis stovėdami ant vienos kojos? Arba skustis? Pasirodo, visai nieko, net įdomu. Su apsirengimu sunkiau – kelnės kol kas atkrinta, lieka šortai, gerai kad vasara. Reikia leistis kraują skystinančius vaistus - seselė parodė kaip, jau įvaldyta – tereikia pilvo odą tinkamai suimti, bakst – ir baigta. Ir vizitas į kirpyklą visai įmanomas - kirpėja ištraukė stalčių kojai užkelti ir – viskas ok, šukuosena yra.
Ir ko dar mano koja išmokys ar parodys – niekas nežino. Bet neabejoju, kad tai bus gražūs, smagūs, ir malonūs dalykai. Nuo šiol viskas gali būti tik geriau.“