Iš nuolat nuolat puolamo ir apgulamo Mariupolio Nadiai Denysenko ir jos vaikams galiausiai pabėgti pavyko praėjus trims savaitėms. Visą tą laiką jie gyveno savo šaltame bute, kur netoli sprogus sviediniui dužo langai bei ištisas dienas jie neturėjo nei ko pavalgyti, nei ko atsigerti. Išvykę iš miesto, pirmiausiai jie nusipirko duonos, dešros ir vandens.
„Mes buvome tokie laimingi galėdami turėti vandens. Išgėrėme jį per kelias sekundes“, – sakė Nadia, prisimindama akimirką, kai kartu su 14-os ir 5-ių metų sūnumis bei 12-amete dukra pasiekė saugesnę vietovę. „Prasidėjus karui mano jauniausias sūnus manęs paprašė: „Mama, aš norėčiau duonos.“
Tai dar viena neįtikėtinos drąsos istorija tarp neįtikėtinos tragedijos. Mariupolyje jie dienas leido slėpdamiesi koridoriuje, už storų sienų, naktis – rūsyje ir paprastai jie pabusdavo apie penktą valandą ryte, kuomet visai arti arba netoliese gaudė garsūs sprogimai, neleidžiantys sumerkti akių.
„Tai buvo pragaras. Tiesiog pragaras“, – sakė 39-erių Nadia, kuri iki karo dirbo viename iš miesto prekybos centrų. „Tu tiesiog gyvenai visas tas dienas nežinodamas, ar ryte atsibusi dar gyvas.“
Spąstai, iš kurių pavyko pasprukti
Mariupolis ir jo miesto gyventojai patyrė baisiausią Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Tūkstančiai žmonių žuvo, kuomet įsiveržusios pajėgos apsupo miestą ir negailestingai puolė jį tiek iš dangaus, tiek nuo sausumos ir vandens. Daugelis neįvardytų civilių buvo laidojami masinėse kapavietėse, be įprastų atsisveikinimo ceremonijų.
Didžioji dalis miesto infrastruktūros dabar guli griuvėsiuose – gatvė po gatvės, pastatas po pastato. „Mus stipriai apšaudė. Jiems niekas nerūpėjo... Jaunesnis sūnus vis klausinėjo: „Kodėl ten girdisi sprogimai?“, – pasakojo Nadia. „Man jam beliko tik atsakyti: „Nesijaudink, sūnau, tai tik fejerverkai.“
Moteris pasakoja, kad kol teko slėptis mieste, jų kaimynai lauke gamindavo maistą iš to, ką turėjo. „Dažnai ir patys likdavome lauke, nes ten buvo šilčiau nei viduje“, – sakė Nadia.
Paskutinės dvi dienos prieš pabėgant iš miesto šeimai buvo sunkiausios – jie neturėjo ką valgyti. Neturėjo nei kruopų, nei avižinių dribsnių ir nesvarbu, ar su savimi turėjo pinigų – mieste tiesiog nebuvo likę jokio maisto.
Pirmasis bandymas pabėgti buvo per plauką nuo tragiškos nelaimės. Nadia kartu su vaikais atvyko į vietą, kurioje buvo susirinkę automobiliai ir manė, kad tai yra evakuacijos punktas. Tačiau, būnant ten jie buvo užpulti. „Tai buvo padaryta tyčia“, – sakė ji.
Jiems pavyko išgyventi tik todėl, kad nepažįstamas vyras Nadia ir jos vaikus „tarsi šuniukus“ įstūmė į šalia buvusį apgriuvusį pastatą, kuriame jie galėjo apsisaugoti:
„Kuomet pavyko iš ten pabėgti, susidūrėme su baisia tragedija. Į vieną iš automobilių atsitrenkė sviedinys. Šeimą iš miesto išvežti bandęs karys buvo sužeistas tiesiai į galvą. Kuomet jį atnešė į rūsį, viena mergina, kuri neturėjo nieko bendro su medicina, jo žaizdą susiuvo paprasta adata ir siūlu.
Visą tai pamatę, grįžome namo, kur mano jaunesnysis sūnus manęs paklausė: „Mama, kodėl jie bando mus nužudyti?“ Ką aš jam galėjau atsakyti? Tik: „Nežinau, sūnau, nežinau.“
Ilgai trukusi kelionė į Lvivą
Po kelių dienų, kovo 17 dieną, galiausiai jiems pavyko išvažiuoti iš Mariupolio kartu su kitais gyventojais, kurių automobiliai važiavo vienoje kolonoje. Pirmiausia jie pasiekė Manhush kaimą, kuris yra šalia Donbaso. Iš jo jie patraukė į Berdianską, kurį kontroliuoja Rusija. Atvykę į jį, jie įsėdo į autobusą kuris vyksta Zaporižią.
Nadia teigia, kad kelias buvo pilnas Rusijos karių arba Rusijos remiamų separatistų įrengtų patikros punktų.
„Jie patikrino mus, ypač vyrus bei visų mūsų telefonus“, – sakė Nadia. Žinodama, kad taip gali nutikti, ji ištrynė visas turėtas nuotraukas iš Mariupolio. „Kai išvažiavome iš miesto, buvau visa purvina ir aplipusi purvu, nesiprausiau jau kelias dienas. Kai neturi net ko atsigerti, negalvoji apie dušą.“
Tam, kad iš Zaporižios pavyktų nuvykti į Lvivą, šeimai prireikė penkių dienų. Lvive iki šiol Rusijos atakų beveik nebuvo. Apie karą šalyje šiame mieste kartas nuo karto praneša apie oro pavojų pranešantys garsai, kurie nuskamba kelis kartus per dieną.
„Dabar esame saugūs ir galime nusipirkti maisto, tačiau mano sūnus vis tiek slepia duoną, saldainius. Tai jis daro įvairiose buto, kuriame apsistojome, vietose“, – pasakojo Nadia.
Moteriai užklausus, kodėl taip elgiasi jos sūnus, berniukas atsakė: „Kad rytoj turėčiau, ką valgyti.“
Nadia mano, kad jos vaikai galės įveikti tai, ką teko patirti. Visgi, į interviu jos komunikabili dukra nepanoro atvykti, mat net ir būnant Lvive, jai yra sunku šiuo metu atrasti bendraminčių.
Pasak Nadios, jos dukra svajoja, kad vieną dieną, pasibaigus karui ir atstačius miestą, ji galės grįžti į savo namus Mariupolyje, rašoma bbc.com.
„Nieko iš jo nebeliko... Miestas klestėjo ir nuolat vystėsi. Jis buvo tiesiog tobulas“, – sakė moteris. Vienintelis dalykas, kurio nebuvo mieste, anot Nadios, buvo „McDonald‘s“.
„Tiesiog nesuprantu, kodėl visa tai įvyko. Kodėl jie tai padarė?“ – klausė iš gimtojo miesto pabėgusi kartu su trimis savo vaikais Nadia.
