32-ejų Ieva kilusi iš Mažeikių rajono, Plinkšių kaimo, kur pragyveno 16 metų, kitus 16 metų praleido Airijoje, Dubline. 35-erių Julius – iš Biržų, tačiau po mokslų išvyko į Vilnių, o vėliau ir į Airiją, kur pragyveno aštuonerius metus.
Jų meilės istorija užsimezgė svečioje šalyje – jiedu lyg šiandien prisimena, kad Ieva nuomojo savo kambarį, nes ruošėsi išsikraustyti, Julius kaip tik ieškojo, kur apsistoti ir nusižiūrėjo šį kambarį.
„Ji išsikraustė, aš įsikrausčiau į jos kambarį, bet besikraustant susitikome, susipažinome ir gavosi taip, kad po to ji persikraustė atgal“, – su šypsena pasakojo J. Kaveckas.
Pasileidę į kelionę, į Lietuvą grįžti neplanavo
Kad ir kiek metų gyveno Airijoje, nors turėjo nuosavą verslą, jiedu suprato, kad vietiniais niekada netaps, tad teko rinktis: arba reikia kurtis svečioje šalyje pilnu pajėgumu, arba kažką keisti.
Pardavę verslą, atsikratę nuomojamo būsto, Julius ir Ieva sėdo ant motociklo ir pasileido į kelionę – nors planavo vykti į Siciliją ir tyrinėti šią šalį, galiausiai ten neapsistojo ir išmaišė daugybę kampelių.
„Bastėmės, bet parvažiavome į Lietuvą praleisti vasarą, nes šiuo sezonu čia šilta, gražu. Planavome išsinuomoti butą Vilniuje ir ten pagyventi kelis mėnesius, tada vėl leistis į kelią.
Vilniuje neradome taip greitai būsto, nes mums reikėjo trumpam laikui, o nuomoti nori metams, taip ir likome be nieko. Mėtėmės nuo sofos ant sofos – pas Ievos mamą, pas mano tėvus“, – prisimena Julius.
Jiedu priduria, kad prieš paliekant Airiją užsiminė apie grįžimą į Lietuvą Ievos mamai, ši susigriebė už galvos – kaip gi dabar reikės gyventi be jų šalia? Dukrai pasiūlius kraustytis į Lietuvą, ji nė nesudvejojo – sugrįžo į gimtinę anksčiau nei Ieva su Juliumi, apsigyveno Vilniuje.
„Vos sugrįžę į Lietuvą galvojome, kad pabūsime gal mėnesį ir keliausime toliau. Net minties neturėjome, kad liksime čia ilgesniam laikui. Galiausiai nusprendėme, kad vis dėlto pabūsime ilgiau“, – priduria Ieva.
Kiek ilgesniam laikui sutuoktiniai sugrįžę į tėvynę apsistojo Biržuose – čia gyvena Juliaus tėvai, seneliai, brolis su šeima. Jei ne brolis, galbūt nebūtų įsigiję ir senos mokyklos Latvelių kaime – juk planavo, kad kels sparnus ir leisis ieškoti nuotykių:
„Brolis gan netoliese, už upės įsigijo sodybą, pradėjo ją tvarkytis, vis pas jį vakarodavome, padėdavome. Vieną dieną su juo per pievas atbridome pasižiūrėti, kaip atrodo mokykla. Ji stovėjo užkaltais langais, užkonservuota ir dešimt metų jos niekas nejudino.“
Mokyklą įsigijo per tris dienas
Minties pirkti mokyklą nė nebuvo – nematė tam reikalo, tačiau brolio įkalbinti, kad ką nusipirktų ir turėtų kur grįžti po kelionių, apžiūrėjo visas Biržų rajone parduodamas sodybas. Nė vienas variantas nedžiugino, o kartą, važiuojant pas brolį ir užsukus prie mokyklos, ją pamačiusi Ieva negalėjo patikėti grožiu ir gaubiančia gera aura.
Nors mokykla nė nebuvo pardavinėjama, Juliaus brolis padėjo susirasti jos savininką. Šis pirkinys į jų rankas pateko vos per devynias dienas.
„Dar prieš nusiperkant mus buvo įleidę į vidų. Ji buvo užkaltais langais, viduje viskas buvo apversta, bet matėsi, kad buvo įdėta darbo. Prieš daugiau nei dešimt metų žmogus ją nusipirko ir, nors ji buvo sena, buvo pradėjęs remontuoti, bet pasikeitus planams išsikraustė ir nebetvarkė – paliko stovėti.
Atėję pasidžiaugėme, kad darbo nemažai padaryta, sudėtos grindys, stovi trys krosnys – įsivaizdavome, kad atėję nusimesime kilimą, pasistatysime lovą ir gyvendami pamažu tvarkysimės. Kai pradėjome tvarkytis, pamatėme, kad ir grindys per tiek metų supuvo, ir pečius reikia griauti“, – juokiasi jie.
Pačios mokyklos istorija itin įdomi – pastatas priduotas eksploatacijai dar tarpukariu, 1928 m. Tada čia pradėjo veikti mokykla, per Antrąjį pasaulinį karą mokyklos patalpose veikė karo lauko ligoninė, vėliau – vėl mokykla. Jie sako girdėję daug skirtingų buvusių Latvelių mokyklos mokinių pasakojimų, kada mokykla uždaryta, bet tarp 1960-1970 m. buvo išleista paskutinioji laida.
Uždarius mokyklą, patalpose kurį laiką veikė kaimo biblioteka, o po jos uždarymo apsigyveno viena iš buvusių mokyklos mokytojų. Jai nugyvenus gražų gyvenimą, senoji mokykla keliavo per keleto savininkų rankas, kol atkeliavo iki Ievos ir Juliaus.
Vienas darbas – pats sunkiausias
Planų, kaipgi čia viskas atrodys baigus darbus – daugybė, dar teks nemažai nuveikti. Sutuoktiniai juokiasi, kad dar ne viską baigė griauti, o viską, ką buvo pasiryžę atlikti per savaitę, dabar tikisi padaryti bent jau per artimiausią mėnesį.
Artimiausiu metu laukia betonavimo darbai, tad dabar reikia atlikti sunkiausią darbą – susiplanuoti, kur ir kas bus.
„Kiekvieną kambarį, kiekvieną kampą reikia apgalvoti. Reikia prisėsti, per pusvalandį to nesuplanuosi. Prireiks laiko, kol susidarysime planą, kur kas stovės, kur reikės rozečių. Šis darbas sunkiausias, nes reikalauja laiko, o rezultato, kad kažkas padaryta, nematyti.
Kaip dabar nuspręsime, taip turėsime gyventi. Jei priimsime netinkamus sprendimus, eisime ir vis klius koja už kokio kampo, nes kažko neapgalvojome. Norisi greitai įsikelti čia gyventi, bet tuo pačiu nesinori daryti bet kaip, kad po to nereiktų gailėtis ar kažko ardyti. Sunku balansuoti tarp greičio ir kokybės“, – sakė J. Kaveckas.
Aišku viena – pirmame aukšte bus didelis miegamasis, didelė virtuvė ir didelė svetainė. Miegamasis bus jų asmeninė, privati erdvė, tačiau svetainėje norėtų priimti svečius.
„Mūsų planas pastoviai keičiasi. Kai įsigijome mokyklą, kiekvieną dieną ateidavome su bent penkiomis naujomis idėjomis, ką norėtume nuveikti su šiuo pastatu ir viską užsirašydavome.
Bet visada išlieka viena – noras dalintis šiuo pastatu su kitais, nes jis unikalus, gražus, įspūdingas savo architektūra. Atrodo, pats pastatas kviečia būti naudojamas pagal paskirtį, vis tik, tai mokykla“, – nusišypso I. Kaveckienė.
Mokyklos duris atvers ir kitiems
Ieva Airijoje baigė svetingumo vadybą, dirbo restoranuose, viešbučiuose, labai mėgsta gaminti. Ir jie patys išragavę daugybę įvairiausių skonių, kuriais nori pasidalinti su kitais ir, pavyzdžiui, pakviesti svečius į degustacines vakarienes.
„Arba norėčiau daryti maisto gamybos klases kitiems žmonėms, kad jie atvyktų ir galėtume kartu kažką gaminti“, – priduria ji.
Senos mokyklos atgimimą naujam gyvenimui jie fiksuoja savo „Instagram“ paskyroje @senojimokykla, filmuoja ir kamera, o vaizdo įrašais dalinasi J. Kavecko „Youtube“ kanale – sako, patiems bus smagu po kiek metų pamatyti, kaip viskas atrodė, be to, čia sulaukia daug palaikymo ir motyvacijos tęsti pradėtus darbus;
„Labai daug žmonių, kurie šioje mokykloje mokėsi, taip sužino apie mūsų projektą ir dėkoja, kad atgaivinsime mokyklą, labai šiltai reaguoja, skatina nesustoti. Pastoviai turime palaikymą.“
Jiedu vienbalsiai sutaria, kad tai padės pritraukti ir žmonių, kai turės kur juos pakviesti – jau dabar yra kone eilė norinčiųjų apsilankyti. Tad kada gi galima to tikėtis?
„Tikėjomės ir vis dar tikimės, kad pavyks žiemoti šiame name. Reikia grindų, pečiaus ir viskas – galime gyventi, didelių patogumų nereikia. Jei tik viskas tvarkoje, iki žiemos įsikraustysime ir čia žiemosime, o kitą šiltąjį sezoną, jei ne į vidų, bent į kiemą jau tikrai pasikviesime“, – džiugiai ateities planus dėstė I. ir J. Kaveckai.
