Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Ąžuolas yra tas žmogus, kuris nemoka liūdėti, vaikinas neslepia, kad ir jo gyvenime pasitaiko akimirkų, kai šypsotis ir juoktis tiesiog nebesinori.
Ąžuolo gyvenimas išties buvo kupinas iššūkių – jis gimė keliais mėnesiais per anksti ir svėrė vos 600 gramų, iki trejų metukų neprigirdėjo ir iki šiol turi gyventi su klausos aparatu. Tačiau šie iššūkiai užsispyrusio vaikino nepalaužė, o tik paskatino tvirtai kabintis į gyvenimą.
Vaikinas naujienų portalui tv3.lt papasakojo apie patirtus sunkumus vaikystėje, savo profesinį kelią, populiarumą socialiniuose tinkluose, neseniai išgyventas skyrybas ir atskleidė, kaip sunkiomis akimirkos nepraranda pozityvumo.
Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose esate tikrai „ant bangos“. Kaip manote, kodėl jus seka daugiau kaip 50-imt tūkstančių žmonių?
Mano sėkmės paslaptis yra natūralumas. Aš niekada nesivadovavau tokiais dalykais kaip „Instagram“ algoritmai, sekėjų pirkimai. Sėkmės receptas yra paprasčiausiai buvimas savimi, mokėjimas iš savęs pasijuokti. Ir tai nėra tai, kad bandai būti savimi, kad įtiktum kitiems.
Paprasčiausiai reikia žinoti savo trūkumus, privalumus. Išskirtinumas yra, kai pabrėži tai, ką tu moki gyvenime kaip asmenybė. Gal tu moki piešti, gal moki gražiai dainuoti ar šokti? Aš anksčiau lankiau pramoginius šokius, labai jaučiu muziką ir aš galvoju, kad stengiuosi parodyti savo stipriąsias puses. Ir kai tu tai parodai, žmonės tuo susižavi.
Sakote, kad reikia parodyti tikrąjį save. Tačiau daugeliui tas kelias iki savęs pažinimo dažniausiai būna ilgas ir sunkus. O kaip buvo jums?
Aš nuo pat vaikystės visada buvau labai atviras iššūkiams, tėvai man duodavo laisvę pasirinkti būrelius, aš lankiau dailę, keramiką, šokau. Paskui bėgant laikui atsirenki, kas tau patinka. Tai vaikystėje save bandžiau pažinti per įvairius būrelius.
Aš niekada nebijojau eiti iš komforto zonos. Nori kažką daryti – eini, mokaisi, gauni pamokas. Aš niekada nesėdėjau vienoje vietoje. Ir su tomis pamokomis buvo ir gerų akimirkų, ir sunkių akimirkų, bet jeigu suklysdavau, tos klaidos man leido toliau tobulėti. Todėl, manau, kad tas savęs pažinimas ir duoda ateityje tą tokį lengvumą, kokį aš dabar turiu.
O iš kur kyla tas jūsų pozityvas? Iš kur semiatės geros nuotaikos?
Aš esu žaismingas ir galbūt netgi sakyčiau lengvabūdiškas. Mes visi savyje turime to pozityvumo, tik yra klausimas, kaip tu pats save nuteiksi. Mes visi labai skirtingai suprantame tą pozityvumą. Man pozityvumas tai yra leisti muziką, šokti, juoktis. Aišku, būna dienų, kai labai sunku ir nieko nesinori. Bet tai yra kaip savitaiga, turi eiti, daryti, judėti. Aš labai mėgstu šokti, dainuoti, dabar irgi mokausi naujų šokių. Nereikia gyventi gyvenimo su teatru. Reikia gyventi taip, kaip tu nori ir viskas.
Užsiminėte, kad būna ir sunkių momentų...
Žinoma, būna akimirkų, kai palūžtu, tada mėgstu pasibūti su savimi. Socialiniuose tinkluose aš parodau, kad man ir sunku, ir gera. Jeigu man reikia pagalbos, aš kreipiuosi į šeimos narius, nes išsipasakojus, atsiranda palengvėjimas. Bet problemą reikia spręsti. Tuomet klausiu šeimos patarimo, ką jie mano, ką man reikėtų daryti toliau, kur galėčiau toliau eiti.
Savo „Instagram“ sekėjams esate pasakojęs ir apie iššūkius patirtus vaikystėje. Gimėte sverdamas vos 600 gramų ir turėdamas klausos sutrikimų. Gydytojai jūsų šeimai netgi prognozavo, kad niekada nekalbėsite. Tačiau jūs kalbate ir sėkmingai gyvenate naudodamas klausos aparatą. Ar tai jums sukelia kokių nors nepatogumų?
Be abejo, kad trukdo dėl to, kad mano ausys nėra visiškai sveikos. Jeigu aplinkoje būna daug žmonių, aš įsitempiu, stengdamasis išgirsti, ką jie nori pasakyti, pradeda skaudėti galvą. Visada jaučiu įtampą, kad galiu ko nors neišgirsti. Jeigu, pavyzdžiui, dalyvauju atsakingame darbo pokalbyje, nešu už save atsakomybę. Žinoma, turėdamas klausos sutrikimų, nori girdėti taip, kaip girdi visi. Čia galbūt nesupras tie, kurie nenešioja klausos aparato.
Vis dėlto tai yra neįgalumas ir truputį kiša koją. Tarkim, būna koks nors gimtadienis, garsiai groja muzika ir ko nors neišgirstu, tuomet jau nebesuprantu konteksto ir viduje kyla toks nerimas, kad neišgirdau ko nors svarbaus. Bet aš puikiai suprantu, kad turiu naujausius klausos aparatus, jie yra labai brangūs. Gaila, kad valstybė nekompensuoja.
Esu jaunas žmogus, reikia klausos aparato. Ką daryti? Perku išsimokėtinai. Aš suprantu vieną dalyką – pakeisti nieko negaliu ir džiaugiuosi, kad galiu girdėti, kalbėti ir aš tikrai nesakau, kad šis mano neįgalumas yra baisus dalykas, čia tik mano toks kaip trūkumas. Tikrai yra baisesnių dalykų – žmonės nemato, nevaldo kojų, rankų. Va čia yra baisu.
Dažnai dalijatės nuotraukomis su savo mama. Esate artimi?
Mano mama yra ne tik mama, bet ir patarėja, geriausia draugė, ji visada man padeda. Ji turi labai daug patirties, visada duoda man geriausius patarimus. Mes kiekvieną dieną kalbamės, tai darome labai atvirai, turime labai stiprų ryšį. Aš manau, kad tam įtakos turi ir tai, kad gimiau keliais mėnesiai anksčiau. Galbūt tai mus dar labiau sustiprino ir mamos instinktas yra dar stipresnis.
O kaip sutariate su tėčiu? Ar jūsų ryšys toks pats stiprus kaip ir su mama?
Kai išsiskyrė mano tėvai, man buvo 10 metų. Galbūt tėtis tuo metu labai išgyveno, mes bendravome, po to dingo mūsų bendravimas. Nebendravome beveik 12 metų. Dažnai pagalvodavau apie tėtį, žinojau, kad jis gyvena užsieny. Prieš pusantrų metų jis man paskambino, sako: „Labas, čia skambina tavo tėtis.“ Ir aš pradėjau verkti todėl, kad supratau, kad mano tėtis yra sveikas ir gyvas.
Jis turėjo ir sužadėtinę, bet ji jo neskatino bendrauti su vaikais. Bet aš nepykstu dėl to. Gal žmogui reikia atsitraukti ir pabūti su savimi. Šiandien mes bendraujame kiekvieną dieną, jaučiu iš jo didelį palaikymą. Kai įvyksta skyrybos šeimoje, tu turi suprasti, kad negali būti egoistas. Visi mes esame žmonės ir turime jausmų.
Esate plaukų stilistas ir vizažistas. Kaip nusprendėte, kad norite dirbti grožio srityje?
Man labai patinka grožis kaip pati sąvoka. Tai nėra viena kažkokia sfera. Mama sakė, kad aš būdamas vaikas rodydavau jai, kaip ji turi atrodyti, nes aš negalėjau kalbėti, neprigirdėjau iki trejų metų. Kai baigiau mokyklą, prasidėjo tos mintys, kur dabar reiks stoti? Dvylika metų prasimokęs nežinojau, ko noriu. Baigęs mokyklą aš išvykau į Londoną, mokiausi mados marketingo, man nepatiko – mečiau.
Visą laiką ieškojau, kuo noriu būti. Man patikdavo matyti, kaip gražina moteris, jų plaukus. Ir po kiek laiko aš supratau, kad noriu tokio darbo, kuriame galėčiau padėti kažkam sukurti grožį. Tai aš baigiau grimo akademiją, ten išmokau atlikti makiažą ir man buvo vis negana. Vis neužtekdavo veiklos, galvodavau, ką dar čia nuveikus (juokiasi). Tai pradėjau galvoti, kad reikia užsiimti kuo nors ir su plaukais. Bet nepasakyčiau, kad man iškart buvo labai lengva suprasti, ko aš noriu.
Tad tai nebuvo svajonė nuo vaikystės? Na, žinot, kaip būna, kad vaikai jau nuo mažens svajoja būti astronautais?
Ne, aš norėjau būti geras stilistas. Bet nežinojau, kokioje srityje – gal su rūbais, gal su plaukais. Tačiau viskas įvyko dėka mamos. Man ji yra pasakius tokį dalyką: „Tu turi dirbti tai, kas tau suteikia gerą jausmą, tai, ką tu iš tikrųjų nori daryti.“ Ir visai nesvarbu, kokia tai profesija. Svarbu, kad būtumėte geri savo viduje, o tada būsite ir sėkmingi profesionalai.
Ar pasiilgstate darbų? Juk vis dėlto karantino laikotarpiu grožio procedūrų veikla yra pristabdyta... Kaip dabar atrodo jūsų įprasta diena namuose?
Tikriausiai, visi jau savotiškai pavargome nuo karantino, nes tas pats per tą patį. Be abejo, pasiilgau darbo. Man darbas teikia malonumą, pasiilgau klienčių, tos sistemos. Iš pradžių, kai vėl paskelbė karantiną, buvo toks: „Ką daryt, ką daryt, ką daryt?“ O dabar daugiau skiriu dėmesio knygų skaitymui, ateities tikslų dėliojimui. Turiu labai daug tikslų, kuriu projektą, bet kol kas dar nenoriu atskleisti (šypsosi).
Gaila, kad veikla šiuo metu yra pristabdyta, bet pakeisti nieko negaliu, tai yra reali situacija. Tad jeigu tik galvosi, kad viskas blogai, tik pats sau gadinsi nuotaiką. Tai sukiesi iš padėties ir gyveni toliau.
Sakėte, kad mėgstate kurti grožį. O ar pats daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?
Be abejo, skiriu dėmesio savo grožiui. Tačiau ne dėl to, kad kitiems atrodyčiau gražus, o, kad pats sau atrodyčiau gražus, būčiau tvarkingas. Žinoma, svarbu plaukų šampūnas ir kaukė, kad plaukai būtų sveikesni. Vis tiek, kai esu plaukų stilistas, turiu savo plaukus puoselėti. Nejaugi ateis klientė ir pamatys, kad pas mane ant galvos kažkoks „lizdas“ (juokiasi).
Labai didelį dėmesį skiriu savo veido odai – naudoju atitinkamus prausiklius. Naudoju maskuojančias priemones, kad veidas būtų tolygus, nes paakiai šiek tiek pamėlę šiuo metu ir turiu aknės problemų, tai kartais minimaliai ir pasimoduliuoju tą veidą. Taip pat mano antakiai yra permanentiniai. Be abejo, kad aš į save investuoju, bet tai nėra toks dalykas, kad aš ten nežinia ką darau, tiesiog noriu sau atrodyti gražiai. Kai gerai jautiesi, tai ir diena geresnė.
Dažnai į savo sekėjus kreipiatės žodžiais „pupytės“, „mažutės“, „voveruškos“. Iš kur atsirado tokie kreipiniai?
Aš taip kreipiuosi į savo šeimos narius. Būna sakau močiutei: „Tu esi mano pati geriausia pupytė.“ Aš labai myliu savo šeimą. Būna sakau jiems: „Mano mažutės, ateikit.“ Klientėms irgi taip sakau. Tai yra faina. Kodėl mes turime į žmones kreiptis „tu“ ar „jūs“? Taip, kaip kreipiuosi į artimuosius, į draugus, visa tai perteikiu ir savo sekėjams.
Savo „Instagram“ paskyroje dalijatės ir gyvenimo patarimais, savo sekėjus motyvuodamas fraze „tik į priekį“. Kaip gimė ši frazė?
Ji atsirado iš mano vaikystės. Mane vesdavo pas gydytojus, tėvai visada sakydavo „tu gali“, man į gerklę kišdavo įvairius metalus, kad išmokčiau kalbėti, nes nekalbėjau. Mano tėvams yra sakę, kad jūsų vaikas nemokės kalbėti, kad jį reikia vesti į kurčiųjų mokyklą. Ir tada mama griežtai pasakė: „Ne, mano vaikas eis į paprastą mokyklą kaip ir visi, mes nesame niekuo išskirtiniai, mes galime daug ką padaryti.“ Gal tas ir užkrėtė mane, kad visada turi judėti, eiti į priekį, nes kitaip nieko nebus. Tai nebuvo, kad aš vieną dieną atsisėdau ir ant lapelio pasirašiau, kad naudosiu šitą frazę. Viskas gimė natūraliai, o žmonės labai jaučia tas emocijas.
O ar sulaukiate neigiamų komentarų? Kaip į juos reaguojate?
Būtų juokinga, jeigu pasakyčiau, kad nesulaukiu (juokiasi). Žinoma, sulaukiu. Būna tokių dienų, kai būna tikrai pikta ir galvoju, ką aš blogo tiems žmonėms padariau – nei aš keliu nuotraukas nuogu užpakaliu, nei ką. Aš aišku kalbu ne apie visus lietuvius, bet man jeigu kas nors nepatinka, aš apeinu ir viskas, man tai netrukdo. O tiems, kurie piktai komentuoja, aš atgal neatsikirtinėju. Ar aš iš to laimėsiu? Nelaimėsiu. Reikia suprasti, kad tų žmonių neišauklėsiu.
Aš tik vieną suprantu – jeigu aš pradėsiu aiškintis tarpusavy su tokiais žmonėmis, mano emocinė būsena prastės. Kam man to reikia? Laikui bėgant įgaunu patirties ir suprantu, kad tų žmonių nepakeisi. Aš pats puikiai suprantu, kad jeigu į socialinius tinklus keli kažkokius vaizdo įrašus ar nuotraukas, už tai gausi kritikos. O kitas dalykas, aš nemanau, kad žmogus turi komentuoti vien tik gerus dalykus. Mes turime žodžio laisvę. Jeigu žmogus apie tave parašo blogai, tai yra jo žodžio laisvė. Tiesiog jis taip supranta ir tu pakeisti nieko negali.
Pradėjote kurti džemperius su užrašu „Tik į priekį“. Gal planuojate būti ne tik plaukų stilistas, vizažistas, influenceris, bet ir dizaineris?
Negaliu taip sakyti, kad norėčiau išreikšti save dizainerio profesijoje. Turi labai daug metų prie to dirbti, kad galėtum save vadinti dizaineriu. Aš esu plaukų stilistas ir negaliu būti dar dizaineris, nes kitaip iš manęs nieko nebus. Gal po kažkiek metų ir sugalvosiu, kad noriu pasinerti į dizainerio profesiją. Man pačiam patinka gražiai rengtis, puošti kitus, tad tas džemperių kūrimas yra tiesiog toks fainas dalykas.
Prasidėjo viskas kažkaip keistai. Man sekėjai pradėjo rašyti: „Kada treningai? Kada džemperiai?“. Aš iš pradžių neatkreipiau dėmesio, sukausi savo reikaluose. Sekėjai manęs tiesiog prašė. Dar prisidėjo ir karantinas, nes kai sėdi vienoje vietoje, reikia imti ir daryti kažką. Todėl tobulėji, augi, viską darai. Ateityje planuoju dar išleisti ne vieną dalyką (šypsosi).
Neseniai savo sekėjams pranešėte skaudžią naujieną apie tai, kad išsiskyrėte su antrąja puse. Kiek laiko truko jūsų draugystė ir kaip jaučiatės dėl nutrūkusių santykių?
Mūsų draugystė truko devynis mėnesius. Skyrybos yra vienas iš nemaloniausių dalykų. Negalėčiau pasakyti, kad mes sukame skirtingais keliais. Dabar šiuo momentu yra nuspręsta, kad skiriamės, bet kaip bus ateityje – aš nežinau. Noriu pasakyti, kad aš esu jautrus žmogus ir pasidalinau šita žinute ne todėl, kad gaučiau dėmesio. Norėjau parodyti, kad ir man būna dienų, kai yra tikrai sunku.
Gavau didelį atgalinį ryšį iš sekėjų, bet tos skyrybos duoda labai gerų gyvenimo pamokų, ko ateityje nenorėtum pakartoti. Man yra 24 metai ir aš labai džiaugiuosi, kad buvo ir gerų akimirkų, ir blogų. Noriu pasakyti, kad tam ir duoda jaunystė – kuo tu patiri stipresnes pamokas, tuo tau ateityje bus lengviau gyventi, nes gali save pakeisti.
Kieno iniciatyva įvyko skyrybos?
Tai buvo bendras sprendimas. Nežinau, ar turėjote kada nors skyrybas, bet, žinot, būna tas jausmas, kad tai jau nebe meilė, o prisirišimas? Po to pasidaro labai sunku atskirti, kur yra meilė, o kur prisirišimas. Kai prisiriši atsiranda baimė: „O kaip man dabar reikės gyventi?“ Nereikia bijoti. Ar verta gyventi kartu tik dėl prisirišimo, ar geriau gyventi meilėje? Man viena žinoma Lietuvos atlikėja labai gerai parašė: „Meilė yra besąlygiška ir apibusė". Tai reiškia – ji turi būti skatinama iš abiejų pusių.
Aš puikiai suprantu, kad nebegaliu atsukti laiko. Vienintelis dalykas, ką galiu padaryti, tai išsiverkti ir išsilaižyti žaizdas. Aš niekada nenoriu apie žmones atsiliepti šlykščiai, visada reikia būti iškelta galva – padėkoti už tai, ką turėjai ir suprasti, kokios buvo klaidos.
Stiprus žmogus yra tada, kai jis suvokia savo klaidas ir nori tobulėti. Nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų sakyti: „Aš geriausias ir tobuliausias.“ Mes visi turim problemų, tik vieni mažiau, kiti daugiau. Tikras žmogus analizuos save tam, kad ateityje jam būtų lengviau gyventi. Jeigu tu įdedi į santykius visas savo pastangas ir niekas nepasikeičia, vertėtų tą žmogų paleisti, nes gyvenimas yra labai trumpas.
Ąžuolai, ko norėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?
Norėčiau palinkėti būti laimingais gyvenant savo gyvenimą. Džiaukitės gyvenimu, nes pažiūrėkite, kokia situacija yra su koronavirusu. Džiaukitės gyvenimu, kiek jo yra duota. Dabar viena mūsų šeimos pažįstama, kuri turi du vaikus, yra tarp mirties ir gyvybės dėl deguonies trūkumo.
Šiuo laiku aš norėčiau palinkėti žmonėms džiaugtis gyvenimu, nes tai, kas vyksta aplink, yra baisu. Va čia tai tikrai yra baisu, o tarkim skyrybos… Dabar taip susimąsčiau. Juk tas žmogus nėra miręs, jis gyvas, viskas yra gerai. Jaunas esu ir tik į priekį (šypsosi).
Ačiū už pokalbį.
