Miegėnų kaime įsikūrusi Gintarė – trijų vaikų mama. Dvi dukros jau suaugę ir gyvena užsienyje, jauniausiajam šeimos nariui 11 metų, o jau 17 metų kartu su moterimi gyvena ir jos tėtis. „Tėčio sveikata pablogėjo jam būnant 50-ies, pavasarį jam sueis jau 67 metai“, – pridūrė moteris.
17 metų slaugo tėtį
Artimieji mano, kad tėtį ištiko insultas, tačiau Gintarė atvirai sako, kad tikroji priežastis iki šiol neaiški, nes vienu metu tėtį užklupo daugybė sveiaktos problemų.
„Mes tikros priežasties kaip ir nežinome – jis gyveno vienas vienkiemyje, jį rado gal net po kelių dienų, jei būtų radę anksčiau, gal viskas būtų buvę kitaip.
Nežinome, ar jam buvo vienas insultas, o gal ne vienas, po to ligoninėje prasidėjo meningitas. Vienu metu susidėjo daug ligų ir pasekmės tokios, kad jis nevaldo kairės kūno pusės“, – pasakojo pašnekovė.
Iš pradžių Gintarei buvo skirta dalinė tėčio slauga, tačiau šį sprendimą teko skųsti: „Aš visada turiu būti su juo, negaliu išeiti į darbą, palikti jį aštuonioms valandoms vieną, nes nežinai, kas gali nutikti.“
Jei ir išvyksta į miestą susitvarkyti kokių reikalų ar apsipirkti, daugiausiai užtrunka porą valandų, o prieš išeidama iš namų pasirūpina, kad šalia jo būtų viskas, ko gali prireikti.
Gintarės tėčiui reikia pagalbos kone visose srityse – padėti atsisėsti, pamaitinti, nuprausti. Ji džiaugiasi tik dėl vieno, kad tėčio būklė nėra kritinė, ją pavyksta kontroliuoti. „Esu labai dėkinga kažkam aukščiau, kad tiek metų yra būtent taip, kad nėra dar baisiau“, – sako.
„Tai nėra lengvas kelias“
Kol slaugo tėtį, Gintarė ieško būdų, kaip užsidirbti bent kiek pinigų – vasarą renka ir parduoda grybus, turi šiek tiek mėsinių ir dedeklių vištų – sukasi kaip gali. Artėjant žiemos švenčių maratonui, ji galiausiai pasineria į mėgstamą veiklą – kalėdinių dekoracijų gamybą.
„Aš labai atsipalaiduoju dirbdama šį darbą, nes man jis patinka. Esu ir keletą edukacijų pernai, užpernai pravedusi vainikų kūrybos mūsų bendruomenės centre, ir buvau į Kėdainių pagalbos šeimai centrą pakviesta padėti padaryti moterims vainikų.
Kažkur reikia išeiti, save realizuoti, nes prieš keletą metų net buvau susirgusi depresija – tai nėra lengvas kelias“, – atvirauja ji.
Kiekvienais metais moters Advento vainikai papuošia mokyklos biblioteką, užpernai savo kūrybos darbai ji puošė ir seniūniją. O prieš porą metų savo darbų nuotraukomis ji pasidalino ir įvairiose socialinių tinklų grupėse, kur sulaukė nemažai dėmesio.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad pabandžiau šiaip sau, tarp draugų rato, galvojau, gal kažkam patiks, nes prieš kelis metus ir Vėlinių puokštes dariau, buvo žmonių, kurie norėjo ir įsigijo.
Vėliau sugalvojau pasidalinti savo istorija, darbais ir socialiniuose tinkluose – supratau, kad Lietuvoje yra labai daug gerų žmonių, juk visi mes prieš Kalėdas norime būti bent kiek geresni“, – šypteli moteris.
Pasinėrimas į kūrybinį procesą
Daugiausiai vainikų ir puokščių gamybai naudojamos natūralios priemonės – kankorėžiai, gilės, gilių galvutės, kaštonai, kerpės, samanos.
Visas medžiagas Gintarė susiruošia pati, renka, džiovina. Kartais ką nors tenka ir nusipirkti, o kartais – apsispręsti nenaudoti gamybai, nes kad ir kaip būtų gražu, grožis greitai išblės:
„Aišku, pritrūksta kokių riešutų – nusiperku, bet daugiau viską renkuosi pati, o tada po truputį lipdai, lipdai, kol gauni rezultatą. Man daug kas yra gražu, bet ne viską gali įdėti, nes gali nesilaikyti. Pavyzdžiui, putino uogos – man labai gražu, bet įdėjus į puokštę jos nesilaikys.“
Gintarė pastebi, kad šiemet labai vyrauja natūralumas, su kuo mažiau blizgučių, neretai pagrindu tampa kankorėžiai, kuriuos dar ir specialiai paruošia – išbalina.
„Paimi patį paprasčiausią baliklį, užpili kankorėžius, per naktį palaikai ir tad jie išbąla, pasidaro šviesesni. Ne visi, bet jie pasidaro įdomesni, ne tamsiai rudi, bet daug šviesesni“, – paaiškino pašnekovė.
Kompozicijų kūrybai ji pasitelkia ir eglutės žaisliukus, kitokius puošybos elementus, kartais panaudoja ir lemputes, kad sutemus papuošimai sukurtų dar daugiau jaukumo.
Moteris juokiasi, kad kai pradeda kurti ir gaminti puošmenas, visi namai būna pilni įvairiausių medžiagų, nes neturi atskiro kambarėlio, kur galėtų darbuotis, bet kūrybinė netvarka jos visai netrikdo.
„Mane tai veža – aš sėdžiu iki 1-2 valandos nakties, kai susiruošiu medžiagas, klijuoju, darau, jei nepatinka – vėl kitaip darau. O dar kai gaunu palaikymo, iš viso labai smagu“, – džiaugiasi ji.
Atskleidė, kiek kainuoja
Sako, galėtų sėdėti sudėjusi rankas ir rypuoti, kad gyvenimas nepagailėjo iššūkių, bet Gintarė kasdienybėje vadovaujasi labai paprasta taisykle:
„Jeigu gali kažką daryti, tai ir daryk, nes kažkaip reikia eiti į priekį. Kai sirgau depresija, supratau – neužsikasi, neužsibliausi, nepasislėpsi, vis tiek pats žmogus turi ieškoti savo laimės.“
Gintarei teko gaminti papuošimus ir pagal individualius užsakymus, tačiau dažniausiai žmonės jai parašo ir renkasi iš jau padarytų darbų. Ji pastebi, kad didžiausias susidomėjimo pikas pasiekiamas antrąją gruodžio savaitę – tai metas, kai kalėdinė nuotaika jau pradeda belstis į namus.
Pagamintas dekoracijas moteris išsiunčia paštomatu, sako, kai pagamina daugiau puokščių, gražiai supakuoja jas į dėžutes ir siunčia siuntas kartą per savaitę, jei prireikia – du kartus. Puokštės keliauja ir į Klaipėdą, ir į Uteną, tačiau neaplenkia ir aplinkinių rajonų.
Paklausta, kiek kainuoja jos kuriamos kompozicijos, Gintarė šypteli, kad kaina nėra didelė, nuo 15 iki 35 eurų. „Kainos tikrai nelabai kandžiojasi, nes aš iš to negyvenu, aš tik prisiduriu, kad galėčiau kažką vaikams ar sau įsigyti Kalėdoms“, – sako ji.
Vis tik didžiausia G. Brazauskienės svajonė – dirbti floristikos srityje, tačiau iš namų išvykti ilgesniam laikui ji negali, tad svajoja, galbūt kada nors pavyks rasti parduotuvėlę, kuriai kompozicijas galėtų gaminti namuose.
Gerb. Gintare, jums linkiu stiprybės, kantrybės, pagarbos ir meilės artimų. O darbai - puikūs! SĖKMĖS JUMS!
