Vis tik gyventi be elektros šiais laikais – tikrai didelis iššūkis. O Saulius be jos gyvena jau gal trečią mėnesį. Anot pašnekovo, viskas prasidėjo kiek anksčiau.
„Buvusi žmona važinėjo dirbti į užsienį, o elektra skaitosi ant mano vardo, aš už ją mokėdavau. Kai susirgau, ištiko insultas, gulėjau ligoninėje, vėliau sanatorijoje buvau mėnesį, už elektrą liko nemokėta kelis mėnesius. ESO atsiuntė raštą, kad už skolas elektrą atjungs. Tada žmona sumokėjo, o man ji visus laidus nukarpė, kad aš elektra nesinaudočiau.
Po skyrybų butą teismas padalino mums abiem, mano pusėje elektros nėra. Net telefono pakrauti neturiu kur. Buvusi žmona dabar išvažiavusi į Norvegiją“, – pasakojo S. Galvanauskas, rodydamas kadaruojančius laidų galus ir į žmonos kambarius nueinantį elektros kabelį. Vyras sakė, jog bandė ieškoti pagalbos.
„Visur atsimušu tarsi į sieną. Paskambinau į seniūniją, ten atsakė, jog jie laidų nesujungs“,- pasakoja Saulius. Žmogus skambino į rajono savivaldybę, ten jam liepė kreiptis į policiją. „Policija irgi nieko, sakė, gali priimti pareiškimą internetu, nieko nesupratau, ką man reikia daryti“, – pasakojo vyras. Pažįstama moteris žmogui patarė kreiptis į „Šiaurės rytų“ redakciją.
S. Galvanauskas gyvena vienas, be artimųjų ar socialinių darbuotojų pagalbos. „Mažai vaikštau. Vienos kojos ir rankos beveik nevaldau. Iki parduotuvės Rinkuškiuose einu gal dvi valandas, bet ką darysi, maisto nusipirkti reikia“, – sakė vyras.
Jis pripažintas netekęs darbingumo ir gauna netekto darbingumo pensiją. „Maža ta pensija, kiek daugiau nei šimtas eurų. Dar alimentus atskaičiuoja, tai mažiau nei šimtas lieka. Neužtenka pinigų maistui. O kai insuliną susileidžiu, baisiai valgyti norisi“, – bėdoja žmogus.
Prakalbus apie maistą, į kiemą įsuko automobilis. Juo atvykusi Biržų neįgaliųjų draugijos darbuotoja Aušra atvežė Sauliui lauknešėlį su produktais. Pasak moters, vyras yra neįgaliųjų draugijos narys. „Šiaip mes maisto į namus nevežiojame. Bet kad jo padėtis labai sunki. Be to, gyvena toli laukuose. Mes kartą per savaitę jam parūpiname šiek tiek maisto“, – sakė moteris.
Akivaizdu, kad Sauliui būtina socialinių darbuotojų pagalba. Pasak S. Galvanausko, jis dėl to yra kreipęsis, bet atsakymo kol kas nėra. „Sakė, kad svarstys, ar man reikia pagalbos, ar ne. Gal jau prieš kelis mėnesius žadėjo“, – teigė S. Galvanauskas.
Širvėnos seniūnas Saulius Eigirdas apie vyro bėdas sakė nieko negirdėjęs, bet pažadėjo pasidomėti. Vėliau paskambinęs seniūnas sakė, jog socialinės darbuotojos vyrą žino, yra bendravusios telefonu, tačiau „didelio tarpusavio supratimo“ nėra. Dėl elektros atstatymo, pasak S. Eigirdo, reikia dar pasižiūrėti, kieno vardu registruota elektros apskaita po buto padalinimo.
Jei ji registruota buvusios žmonos vardu, S. Galvanauskui gali tekti statyti kitą elektros skaitiklį. Tai atliktų įmonė ESO, o S. Galvanauskui reikėtų parašyti prašymą. Jei buvusi žmona laidus nukirpo savavališkai, tai elektros tiekimą galėtų atstatyti ir seniūnijos elektrikas.
Bet kuriuo atveju neįgalus žmogus vienas visų reikalų susitvarkyti nepajėgus. Ar sulauks jis kieno nors pagalbos?
Pirmadienį, kai šis straipsnis jau buvo parengtas spaudai, į ŠR redakciją vėl paskambino S. Galvanauskas. Vyras sakė sulaukęs seniūnijos darbuotojos skambučio. „Sakė: „Niekur neišeik, atvažiuos pas tave laidų sujungti. Ir už darbą ruošk pinigus“. Kokius pinigus, jei aš valgyti neturiu už ką?“ – sutrikęs kalbėjo vyras.
Seniūnas S. Eigirdas užtikrino, kad seniūnija tikrai jokių pinigų už elektros laidų remontą neims. Anot seniūno, darbuotojai pas S. Galvanauską buvo nuvažiavę ir penktadienio popietę, bet žmogaus namie nerado. O socialinė darbuotoja turbūt pajuokavo. Bėda ta, kad tarp pajuokavimo ir patyčių kartais labai slidi riba.
