„Ta liga ir mano patirtis suformavo mane kaip asmenybę, dėl to kalbėdama apie tai aš jaučiuosi gerai ir laisvai. Man atrodo, kad, jeigu man nieko blogo nenutiko, tai reiškia, kad ji man buvo tam, kad aš galėčiau padėti kitiems žmonėms kažkaip išvengti to arba išsigydyti, išlįsti iš to“, – sako pašnekovė.
Kankino klausimas: „Kas su manimi negerai“?
Šiuo metu 28 metų moteris pasakoja, kad apie savo svorį susimąstė, kai buvo 19-20 metų ir tikrai pernelyg negalėjo skųstis savo išvaizda.
„Svoris mano niekada nebuvo didelis, šiaip aš esu labai mažo ūgio – 156 centimetrų, tada svėriau 55 kilogramus, tai jokio viršsvorio neturėjau. Bet tuo metu man patiko vienas vaikinas, kuriam aš nepatikau.
Daug kartų taip būdavo, nes aš tada dar nebuvau turėjusi vaikino ir pas mane visada buvo toks klausimas: kodėl? Kas su manim negerai? Visos draugės aplinkui tuos vaikinus turėjo ir aš kažkaip nusprendžiau, kad gal laikysiuos dietos, tada būsiu graži, pasitikėsiu savimi ir gal man susitvarkys tas gyvenimas“, – atvirai kalba moteris.
Tačiau dietų laikymasis Ingridai nepatiko, nes ji nemėgsta griežtų taisyklių, rutinos, taip pat dažnai jautėsi alkana. Tada dainininkė nusprendė, kad valgys, tačiau maistą išvems.
„Neatsimenu, iš kur aš sugalvojau tą veiksmą vemti, nes man tikrai niekas nepasakojo, aš niekada nebuvau sutikusi žmogaus su tokia liga. Man atrodo, aš prisiminiau, kai būna šventės kokios ar vakarėliai, kai pasidaro bloga ir reikia išsivemti.
Ir aš kažkaip pamėginau pavalgius tai padaryti ir man buvo labai lengva. Supratau, kad man tai nėra sudėtinga daryti ir va taip tai užsiliko keturiems metams“, – atskleidžia dainininkė.
Ligą slėpė ketverius metus
Visus tuos ketverius metus Ingrida sugebėjo ligą nuslėpti ir nuo artimų žmonių, ir nuo draugų. Ji sako, kad jai tai padaryti pavyko gana lengvai, o ir apie pačią bulimiją jos artimųjų rate mažai kas žinojo.
„Aš labai stipriai nesistengdavau slėpt, labai ramiai eidavau ir labai tyliai vemdavau. Per tiek laiko tu randi būdų, žinai, ką su kuo valgyti, kuo užgerti, kad lengviau vemtųsi.
Aš nuo vaikystės esu labai artistiška, tai užsidėdavau kaukę, vaidindavau labai laimingą ir niekas net nepastebėdavo. Suprantant, kaip galima suvokti, jei tu nežinai, kas tai yra? Mano mama sužinojo po ketverių metų ir ji nežinojo, kas ta bulimija, dėl to ir jokių įtarimų nekildavo, galvojo – greita medžiagų apykaita ir tiek“, – dėsto Ingrida.
Moteris neslepia, kad vaidinimas, jog jai viskas yra gerai ir ji laiminga, iš tiesų labai vargindavo. Nors dainininkė ir numetė svorio, jos savijauta buvo prasta:
„Kai aš pradėjau vemti, mano svoris nukrito nuo 55 iki 45 kilogramų, tai netekau dešimties kilogramų. Paskui taip maždaug tuos keturis metus laikydavosi 45-47 kilogramai. Bet aš visą laiką jaučiausi depresyvi, buvau dar labiau savim nepatenkinta, man visą laiką kilo rūgštis, neturėjau jėgų.
Visą laiką aš vaikščiojau tokia leisgyvė, pavargusi ir pastoviai nelaiminga. Aš natūraliai neturėjau laimės hormonų, todėl man reikėdavo labai stengtis, apsimetinėti ir tai mane labai vargindavo“.
Aplinkiniams buvo šokas
Viskas pasikeitė moteriai persikėlus į Vilnių. Čia kartu gyvenanti mergina suprato, kad, užsidariusi tualete, Ingrida vemia ir kad jai reikalinga pagalba.
„Buvo toks: ačiū Dievui. Aš tiesiog nuoširdžiai galvojau, kad tai yra mano gyvenimas ir aš jį tokį gyvensiu. Dauguma žmonių turi kokių paslapčių, tai aš galvojau, kad tai yra mano kelias. Aš nežinojau, kad nuo to yra gydoma. Aš nepriėmiau to kaip ligos, tiesiog maniau, kad tai kažkoks išsigalvojimas“, – tikina Ingrida.
Šiandien ji su šypsena prisimena, kaip jos draugai bijojo, jog ji nenueis į Valgymo sutrikimų centrą, nenorės gydytis, ir dėl to patys ją ten palydėjo. Tačiau iš tiesų moteris buvo labai laiminga, kad taip toliau gyventi nereikės ir galės iš viso to išsivaduoti.
Ingrida neslepia, kad, kai aplinkiniai sužinojo, kad ji serga bulimija, ši žinia jiems buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus:
„Visiems buvo šokas, kad aš išvis sergu. Nes šiaip gyvenime esu labai adekvati ir mąstanti, tai čia vienintelis toks mano dalykas buvo...Niekas nėra tobulas, kiekvienas turi kažkokių skeletų, tai mano skeletas buvo bulimija“.
Ligos pripažinimas sau išgąsdino
Pašnekovė pradėjo lankytis Valgymo sutrikimų centre ir neslepia, kad iš pradžių pripažinti sau, jog ji serga, buvo sunku.
„Aš vaikščiojau į centrą ir man buvo toks labai didelis stresas. Buvo taip, kad ateini į tualetą ir ten yra tokios stiklinės durys, ne tai, kad visiškai permatomos, bet tokios matinės, per kurias matosi, ar tu stovi, ar tupi. Eidavai į tualetą ir tu tikrai norėdavai išsivemti, bet supranti, kad negali to daryti.
Taip pat mes kartu eidavom valgyti ir man buvo labai keista tas, kad visiems žmonėms – nesvarbu, kokio tu ūgio, svorio, dydžio, – duodavo vienodas porcijas maisto ir mes viską turėdavom suvalgyti. Aš žiūrėjau į tą didelį balandėlį lėkštėje ir jaučiausi blogai.
Verkiau ne dėl to, kad aš to maisto bijojau, bet ta aplinka mane išgąsdino, nes supratau, kad man kažkas negerai. Supratau, kad aš pasirodo sergu. Mane išgąsdino tas pripažinimas“, – prisiminimais dalijasi Ingrida.
Centre taip pat vyko įvairios terapijos – dailės, išsikalbėjimo, judesio ir panašiai. Moteris čia lankėsi dvi savaites, savijauta vis gerėjo, tačiau ji atskleidžia, kad galutinai supurtė iš gydytojos išgirsti žodžiai:
„Tada aš jau buvau sutikusi savo būsimą vaiko tėvą ir labai norėjau vaiko. Bet man pasakė, kad, pagal mano analizus, turėtų nevykti ovuliacija ir aš negalėsiu pastoti. Tai čia buvo viskas. Viską, ką man anksčiau sakė, statė prieš mane tą maistą, kad jį valgyčiau, viskas dingo ir išgirdau tik vieną: tu neturėsi vaikų.
Aš visiškai nustojau vemti, nes aš labai norėjau vaikų. Ir vis galvojau: kas iš to mano gyvenimo, jei negalėsiu susilaukti vaikų? Jei ne noras tuo metu turėti vaiką, aš tikriausiai nebūčiau pagijusi“.
Mėgaujasi laiku su sūnumi
Nuo vaikystės dainuojanti, ne viename muzikiniame projekte dalyvavusi ir vaidmenį kino filme sukūrusi I. Toleikytė sako, kad vis tik svarbiausias jos darbas yra buvimas mama. Ji jau nuo senų laikų jaučia nepaaiškinamą trauką vaikams ir, kiek tik įmanoma, save atiduoda sūnui Žakui.
„Aš pasakysiu tokią tikrą istoriją. Važiuojam mes su Žaku taksi ir jau ne pirmą kartą mus tokia moteris veža. Ji man sako: žinokit, aš nebegaliu tylėt. Aš klausiu, kas atsitiko? Ir ji pasakė, kad pirmą kartą mato tokią nenormalią mamą. Sako, jūs bendraujat su savo vaiku, kalbat, žaidžiat. Dažniausiai mamos arba sėdi telefone, arba neatsako vaikui.
Aš su Žaku bendrauju ir kalbu visiškai normaliai, nors jam trys metai. Aš jo visada labai norėjau, todėl dabar esu ir draugė, ir mokytoja. Kartais esu ir labai nurauta su savo vaiku, daug žaidžianti, bet taip pat esu ir griežta.
Aš gyvenu su juo gyvenimą, gyvenu kiekvieną dieną. Nėra taip, kad reikia vaikų, ir jie patys sau auga. Aš taip negaliu ir man dėl to labai sunku, nes, kai esu šalia vaiko, aš negaliu atsiplėšt, esu visiškai vaikui atsidavusi“, – pasakoja moteris.
Ingrida gerų žodžių negaili ir savo buvusiam vyrui, kuris padeda rūpintis Žaku ir yra puikus tėtis. Jai dažnai padeda ir jos mama, kuri leidžia pašnekovei užsiimti muzikine veikla ar dalyvauti įvairiuose projektuose.
Linki atrasti netobulumą
Šiandien Ingrida džiaugiasi gera savijauta ir energiją skiria sau, savo sūnui ir mėgstamoms veikloms. Ji sako, kad jokių dietų dabar nesilaiko ir dėmesį koncentruoja į kitus dalykus.
„Viskas palengvėjo, pafainėjo. Tikrai visko daug daugiau darau, bet kadangi esu nesuirzusi, neužsikrovusi, dėl to viskas ir lengviau. Tarsi išsivaliau nuo kažko neigiamo.
Taip, dabar aš atrodau kur kas blogiau nei kažkada atrodžiau prieš gimdymą, aš turiu tokių gilių dalykų po jo likusių, kurių aš neišvalysiu, neišvemsiu. Tam yra plastinė chirurgija ir kiti dalykai, bet aš jaučiuosi laiminga. Laiminga, nes atradau save, atradau tai, kas man patinka, ir einu savo svajonių link“, – dėsto pašnekovė.
Dainininkė atskleidžia, kad kažkada sulaukė klausimo, ką ji pasirinktų: išvaizdą ar talentą? Moters atsakymas buvo labai aiškus.
„Ką aš veikčiau su ta išvaizda? Svarbiausia atrasti tai, kas tau patinka, kam tu jauti aistrą, pažinti save. Reikia koncentruotis į savo laimę, į švytėjimą, tikrai ne į grožį.
Daugelis talentingų žmonių – Kelė Klarkson ar Adelė – jie ir yra mūsų mylimiausi, nes jie netobuli. Tiesiog ieškokite įkvėpimo netobuluose žmonėse, atraskite juose tai, ką ir patys turite“, – linki Ingrida savimi abejojančioms merginoms ir moterims.
