Praeityje apyniai ypač dažnai naudoti vertikaliajam apželdinimui. Todėl, kad jie auga ir plinta sparčiau už kitus augalus akimirksniu uždengdami reikalingus paslėpti plotus, iš jų lengva formuoti gyvatvores. Bet per labai trumpą laiką apyniai gali tapti itin dideliu rūpesčiu.
Vienmečiai ir tie, kiti
Apynys – tai iš esmės liana. Vijoklinis kanapinių šeimos atstovas, kurio Lietuvoje auga tik viena rūšis – paprastasis. Dar yra japoninis ir mažai žinomas kininis. Japoninis, kartais vadinamas laukiniu, apynys yra vienmetis dekoratyvinis augalas ir dėl to sode didelių bėdų nepridarytų.
Pasodintas pavasarį, vasarą jis išstyptų iki gamtos jam numatytų keturių metrų, o rudenį numestų lapus ir nudžiūtų. Nepatiko – kitąmet galite nebesodinti. Su paprastuoju apyniu taip paprasta nebus.
Pirmiausia tai yra daugiametis augalas, be to, gebantis užkopti net į 17 metrų aukštį. Daugintis jis gali visaip kaip: ir sėklomis, ir auginiais, šaknies dalimis ir šaknų ataugomis.
Apyniai yra dvinamiai – ant vieno augalo būna susitelkę arba tik moteriškieji, arba tik vyriškieji žiedynai. Ant moteriškųjų vasarą subręsta spurgai su sėklomis. Vienas pagrindinių apynių pranašumų tas, kad per labai trumpą laiką jie gali apaugti bet kokią vertikalią atramą. Pavyzdžiui, sukurti uždangą nuo pašalinių akių pavėsinėje arba dalinę apsaugą nuo vėjo gėlynui.
Deja, ta pati savybė yra ir pats didžiausias šio augalo trūkumas, gerai pažįstamas tiems, kurie per neatsargumą sumanė auginti apynius „dėl grožio“. Mat apyniai ne tik apraizgo jiems skirtąją zoną, bet ir ilgainiui užgrobia visas laisvas ar mažiau agresyvios floros apgyvendintas teritorijas.
Net sienas griaunantys
Auginantys daugybę šoninių ūglių, apyniai smarkiai išsišakoja ir stiebais bei lapais, kad ir kokie gražūs tie būtų, gali uždengti didžiulius plotus, tankiai apsivynioti aplink medžius ir krūmus, užstoti saulės šviesą ir taip gožti kitus augalus, kuriems jos reikia daugiau.
Vijokliams užtankinus kitą augmeniją ir sutrikdžius oro cirkuliaciją, pradeda plisti grybelinės ligos. Galinga apynių šaknų sistema „apvalgo“ visus kaimynus – susiurbia dirvožemyje esančias maistingąsias medžiagas. Todėl nevaldomai kerodamiesi apyniai gali sutrikdyti ekosistemos balansą, pakenkti dirvožemio būklei. Vieni niekai apyniams užsikabaroti ir namų sienomis, o ten jie pridaro dar didesnių bėdų.
Mat smulkučiai vijoklio ūgliai sugeba patekti į menkiausią plyšelį ar nelygumą ir apgadinti tinką ar net paskatinti įtrūkių atsiradimą. Apynių šaknys dar galingesnės ir taip pat sugebančios prasiskverbti į dirbtines konstrukcijas – tvoras, net pamatus – bei pradėti griovimo procesą.
Visiems laikams – įmanoma?
Ką gi daryti, jeigu apyniai išsikerojo visur – net ten, kur niekas kitas nebūtų užsikoręs, ir toliau pergalingai okupuoja visus sodo kampelius? Skelbti karą, žinoma. Ir nedelsiant! O kare, kaip sakoma, visos priemonės tinkamos: ir liaudiškos, ir mokslu pagrįstos.
1-asis būdas: kastuvu
Pati seniausia priemonė kovoje su apyniais ir reikalaujanti daugiausia prakaito. Mat kasti reikės giliai. Kuo giliau sukasite žemę ten, kur įsimetė apyniai, – ne mažiau kaip 20–30 cm, – tuo didesnės bus galimybės juos įveikti. Vis dėlto būkite pasiruošę tam, kad jaunučių apynių ūglių vis tiek tai šen, tai ten pasirodys.
Stenkitės rauti juos iškart su šaknimis nelaukdami, kol įsitvirtins, ir neleiskite ataugti. Taip, gerai nujaučiate – procesas užtruks kelerius metus, pareikalaus daug jėgų ir kantrybės. Tačiau būtent šis būdas, palyginti su kitais, yra pats ekologiškiausias, nepakenksiantis nei dirvožemiui, nei kitiems sodo augalams.
2-asis būdas: druska
Šis kovos su apyniais būdas tiks tik tokioms vietoms, kur niekas kitas, be jų, neauga. O ir artimiausiais metais toje žemėje neketinate nieko nei sėti, nei sodinti.
Tiesiog papilkite apyniui prie šaknų druskos – ne mažesnį kaip 1 cm storio sluoksnį. Ir po kurio laiko pastebėsite, kad vijoklis ėmė vysti. Beliks tik nudžiūvėlį pašalinti.
3-iasis būdas: šalčiu
Jeigu pasitaikys atšiauresnė žiema, galima pabandyti tuo pasinaudoti. Nors tai bus tas pats, kas lošti loterijoje. Rudenį atkapstykite žemę aplink apynį ir kuo labiau apnuoginkite šaknis.
Kuo stipresni bus šalčiai, tuo didesnė tikimybė, kad pažeis šaknų sistemą ir pavasarį augalas jau nebebus gyvybingas. Tokį metodą, beje, galima derinti su kasimu: kurių vijoklių nepavyks iškasti (ne taip tas ir lengva), tuos palikti viliantis, kad iššals.
4-asis būdas: trąšomis
Tikrai taip – perskaitėte teisingai. Prisimenate gerai žinomą patarlę „kas per daug, tas nesveika“? Ja tokioje situacijoje irgi galima pasinaudoti. Tarkime, visą aplotą aplink apynį nuberti storu salietros sluoksniu ir dosniai palaistyti. Kadangi ši trąša gerai tirpsta vandenyje, gavusi jo greičiau prasiskverbs iki šaknų ir jas nudegins.
Praėjus nedaug laiko apynio ūgliai turėtų pradėti džiūti. Tačiau turėkite omenyje, kad, kaip naudojant druską, taip ir salietrą, ta sklypo dalis tam tikrą laiką bus netinkama jokioms sodo ar daržo kultūroms auginti.
5-asis būdas: herbicidais
Apyniams tiks bet kokie leistini plataus poveikio herbicidai. Naudoti tokius chemikalus galima trimis būdais: laistant norimus sunaikinti augalus, purškiant jų lapus ir stiebus arba darant injekcijas tiesiogiai į apynio šaknį ar stiebą.
Paskutinis variantas – mažiausiai kenksmingas aplinkai, nes herbicidas pražudo tik nereikalingą augalą ir nepaliečia kaimynystėje augančių kitų.
6-asis būdas: juoda plėvele
Jis visiems sodininkams gerai pažįstamas ir, reikia manyti, ne kartą naudotas kovai su įvairiausiomis piktžolėmis. Sėkmingai pritaikyti jį apyniams naikinti irgi galima. Metodo esmė labai paprasta: juodos spalvos plėvelė atima iš augalo šviesą, o be šviesos joks gyvas organizmas (su labai retomis išimtimis) neišgyvena.
Kas turi, vietoj plėvelės naudoja ir senus šiferio ar ruberoido lakštus (nors geriau to nedaryti), skardos atraižas. Arba storą bet kokio mulčio sluoksnį. Svarbu atimti iš augalo šviesos šaltinį ir jis anksčiau ar vėliau pasiduos – liausis augęs.
Ne tik alui
Neteisinga būtų nepaminėti, kad apyniai – vis dėlto labai naudingi augalai, gerbiami ir vertinami nuo seno. Labiausiai, suprantama, aludarių: ant apynių spurgų esantys liaukiniai plaukeliai išskiria daug lupulino – gelsvos, lipnios, dervą primenančios kvapnios, bet kartaus skonio medžiagos, suteikiančios putojančiam gėrimui specifinį aromatą.
Tačiau be apynių neišsiverčia ir kulinarai. Jų dedama į salotas, tešlos kepinius, gardinamos sriubos ir vynas. Jau nekalbant apie apynių naudojimą farmacijos ir kosmetikos pramonėse.
Svarbu kontrolė
Vis dėlto įmanoma pasisodinti apynių sode tinkamai – taip, kad jie duotų tik naudą ir niekam netrukdytų. Tik reikia žinoti kelias taisykles:
- Pasodinę apynį, iškart įrenkite antžemines užkardas, apribosiančias šaknų plitimą. Praeityje sodininkai tam naudodavo šiferį, organinį stiklą, plastiką. Užtvarus reikia įkasti į ne mažesnį kaip 40 cm gylį.
- Sunaikinkite sklype visus vyriškuosius augalus. Moteriškieji augalai dalį jėgų eikvoja sėkloms brandinti, todėl juos lengviau kontroliuoti. O vyriškieji apyniai – itin aktyvūs ir pasiryžę užkariauti vis naujas teritorijas. Paskui juos iš ten išprašyti būna oi kaip nepaprasta.
- Laiku šalinkite visus nereikalingus ūglius, neleiskite subrandinti sėklų. Taip bus nepalyginti lengviau susekti apynių plitimą sklype.
