Vitalija, kokį sprendimą tau buvo sudėtingiausia gyvenime priimti ir koks dėl jo įvyko lūžis?
Ne vieną sunkų sprendimą yra tekę gyvenime priimti, bet, turbūt, pats skausmingiausias ir tas, apie kurį aš esu mažiausiai kalbėjusi – pirmo nėštumo nutraukimas. Man atrodo, kad tai yra sprendimas, kurį teko priimti ne vienai moteriai ir tai tema, apie kurią dar mažai kalbama.
Kada įvyko tavo pirmo nėštumo nutraukimas?
Tai įvyko seniai, prieš maždaug 18-19 metų. Buvau tada antro kurso studentė. Ir tai tikrai buvo įvykis, po kurio mano pasaulėvokoje po truputį viskas pradėjo labai stipriai keistis…
Vitalija, tai kodėl tu nusprendei darytis abortą?
Tai buvo klausimas, kurį aš sau uždaviau jau po to – kodėl visgi taip nusprendžiau? Kodėl pasirinkau būtent šitą kelią? Nes juk buvo galima rinktis ir kitus kelius. Greičiausiai todėl, kad labai bijojau. Man buvo labai gėda. Maniau, jog neturėsiu jokio palaikymo, jeigu būsiu nėščia studentė ir netekėjusi. Galvojau, kad visuomenė mane pasmerks.
Jeigu neturėsi palaikymo iš ko, Vitalija?
Iš šeimos, aplinkos, iš draugų. Iš tikrųjų, man atrodo, kad jauna mergina, kuri gali atsidurti tokioje situacijoje arba net yra šiandien - jai be galo svarbu žinoti, kad visada gali rinktis ir kad bet koks jos pasirinkimas bus palaikomas ir priimamas. Taigi aš netikėjau, kad mano pasirinkimas – ar vienas, ar kitas, bus palaikomas ir priimamas.
Man atrodė, kad ta situacija, kurioje aš atsidūriau – neplanuotas pastojimas – yra be išeities, tiksliau, kad visos išeitys yra blogos ir tada renkuosi mažiausią iš visų blogybių. Tą, kuri yra mažiausiai matoma aplinkai ir turėtų mažiausios įtakos mano gyvenimo kokybei. Kadangi studijavau filologiją, ilgainiui supratau, kad požiūris į pastojusią netekėjusią moterį yra veikiamas tam tikro mūsų kultūrinio kodo.
Ką mes apie tai skaitėme mokykloje? O gi apie Veroniką iš A. Vienuolio „Paskenduolės“. Jau vėliau sutikau daug moterų - suaugusių, brandžių, 40-mečių, kurios vis dar turi baimę eiti į santykius, nes pastos, nes reikės „skandintis“, nes bus atmestos ir išmestos iš sociumo. Nors dabar tos senosios vertybės jau gerokai keičiasi ir nyksta, jos vis dar stipriai veikia mūsų sąmonę.
Tu slėpei savo nėštumą nuo šeimos, artimųjų?
Aš nepasitikėjau. Praktiškai niekuo. Nes manyje tuo metu buvo tikrai labai daug „paskenduolės“.
O kas žinojo, kad laukiesi?
Žinojo vaiko tėtis. Taip pat mano viena draugė ir tokia vyresnė moteris, kurią vadinau savo patikėtine. Jos patarimas buvo vienareikšmiškas: „tas nėštumas, tas vaikas sugadins tau gyvenimą.
Turėsi nutraukti studijas, bet viskas yra labai lengvai sutvarkoma!“ Ir būtent šis „lengvai sutvarkoma“ man pasirodė gan patraukli išeitis.
Šiandien galvoju, kad priimant gyvenime bet kokius sprendimus yra labai svarbu domėtis ir susirinkti kuo daugiau informacijos apie viską. Kas būtų, jeigu pasirinkčiau taip? O kas būtų, jeigu taip? Kad neatsidurti situacijoje, kai rodosi, jog pasirinktas kelias - vienintelis ir pats teisingiausias, o apie visus kitus nereikia nieko žinoti. Taigi aš kitų galimybių neapsvarsčiau, nes visas atmečiau bijodama gėdos ir kad reikės išeiti iš savo komforto zonos.
Vitalija, tu sakai, kad abortas buvo tavo sprendimas. Bet natūraliai kyla klausimas, o kaip reagavo vaikelio tėtis?
Labai geras klausimas ir tai tema, kurią aš daug metų labai giliai nešiojausi savyje. Kadangi esu savanorė Krizinio nėštumo centre, dažnai turiu galimybę susidurti su atvejais, kai būtent vyrai skatina ar net verčia moteris darytis abortą, nes nenori prisiimti atsakomybės.
Mano atveju buvo kitaip. Vaiko tėtis iš tikrųjų norėjo prisiimti atsakomybę – aš nenorėjau. Neketinau sieti savo gyvenimo su tuo vyru. Tuo metu man atrodė, kad jeigu pastojau, esu nėščia ir gimdau kūdikį, privalau už jo ištekėti. O daryti to aš tikrai nenorėjau ir nesirengiau.
Dar svarbu tai, kad ir mano mama, ir močiutė tekėjo besilaukdamos – tarsi savotiška giminės „tradicija“. Taigi aš, kaip savo tėvų vestuvių priežastis, labai giliai viduje išgyvenau tą jausmą, nes aiškiai suvokiau, kad jeigu manęs nebūtų buvę, jiems nebūtų reikėję gyventi kartu nedarnioje šeimoje..
Būdama vaikas, aš nejaučiau džiaugsmo, kad augu tokioje šeimoje ir kad esu tai, kas šiuos du žmones susiejo. Aš kaip tik išgyvenau didžiulį kaltės jausmą. Ir man rodėsi, kad aš kartoju tą patį užburtą ratą ir jei pagimdysiu vaikelį, jis jausis taip pat blogai. Žodžiu, viduje siautė didelis chaosas.
Tai tu, Vitalija, to vyro nemylėjai ir nematei jo, kaip tolesnio savo gyvenimo partnerio?
Taip, aš jo nemylėjau. O tokio varianto, kad galiu auginti vaiką viena ir negyventi kartu su jo tėvu – aš net nepagalvojau, kad taip galėtų būti. Dabar turbūt drąsiai galvočiau, kad tai tikrai įmanoma.
Kaip jis reagavo išgirdęs, kad tu visgi nusprendei daryti abortą?
Jis reagavo skausmingai. Ir aš po nėštumo nutraukimo ilgą laiką intensyviai galvojau apie tėvo teises. Mes turime dvi tokias visuomenėje aiškias stovyklas, kur vienoje pusėje labai daug kalbama apie moters teisę į savo kūną ir kad mes tik vienos čia viską sprendžiame, o kitoje pusėje yra tie, kurie sako, kad abortas yra nuodėmė ir jo negalima net svarstyti.
Visgi kiekviena situacija yra unikali ir visada reikia ieškoti sprendimo, kuris geriausias būtent tau pačiam. Bet nei vienoje, nei kitoje pusėje nėra tiek daug kalbama apie tėvo teisę! Taip, aš esu ta, kuri nešioja kūdikį, bet vaisius juk yra mūsų abiejų. Ir kokia tuomet galėtų būti išeitis, jeigu gerbiu vyro norą susilaukti vaiko?
Jeigu nenoriu gimdyti - tai yra mano sprendimas, nes būtent aš išnešioju kūdikį, kita vertus – vyras yra to vaikelio tėtis ir dar prisiima atsakomybę. Tačiau tokioje situacijoje jis tarsi nebetenka jokios galios. Ir belieka tik susitaikyti su moters sprendimu.
Tai kaip tavo vaiko tėtis susitaikė ar nesusitaikė?
Mes išlaikėm draugiškus santykius ir kartais dar susitinkam, pasikalbam. Galiausiai jis susitaikė ir priėmė mano sprendimą, o ką kita jis galėjo padaryti..
Bet jis pyko ant tavęs?..
Gal labiau nepyko, o jautė nuoskaudą. Man ilgą laiką buvo toks vidinis kaltės jausmas: o jeigu jis daugiau negalės turėti vaikų? Jeigu susiklosto gyvenimo aplinkybės taip, kad jis daugiau netampa tėčiu?
Aš aiškiai suprantu, kad tai yra padariniai, su kuriais tiesiog reikia susitaikyti. Jeigu būčiau gimdžiusi – būtų kiti padariniai. Dabar aš turiu tokius padarinius, kokius turiu ir su jais reikia išmokti gyventi, nesmerkti savęs, nekaltinti, nesigėdinti. Mes visi padarome vienokių ar kitokių sprendimų ir kartais labai skaudžių, bet svarbu yra ne tai, kad aš suklystu, o tai, ko aš iš to pasimokau, ką gaunu, kaip galiu tą patirtį įprasminti.
Ko tave, Vitalija, išmokė abortas?
Atsakomybės. Išmokė į save žiūrėti giliau, atidžiau, paklausti, ko iš tikrųjų pati noriu. Ir jeigu tą klausimą – nuoširdų ir atvirą – būčiau uždavusi sau tada, tikrai būčiau pasakiusi, kad noriu palaikymo! Noriu supratingumo, noriu jaustis saugi ir tik tuomet priimti kokį nors sprendimą. O aš nuoširdžiai maniau, kad tai yra neįmanoma.
Kokios būsenos tu ėjai į kabinetą atlikti procedūros?
Stengiausi nejausti nieko ir negalvoti. Niekas manęs per daug neklausinėjo. Buvo iš tikrųjų labai paprasta procedūra, tačiau viskas prasidėjo jau po to! Kai atsibudau po narkozės, staiga į galvą atėjo klausimas - „tai kas visgi čia įvyko?“
Dar ilgai šitas klausimas manęs nepaliko. Gerai pamenu, kai jau laukiausi antro vaiko, grįžau į gimtinę ir su vyresniuoju vaiku išėjau pasivaikščioti. Netrukus prie manęs priėjo mokyklos laikų pažįstama ir sako: „Tu gimdai antrą vaiką? Aš tai ne! Kai tik pastoju – iškart važiuoju ir pasidarau valymą“.
Ir aš supratau, kad tai, ką buvau girdėjusi apie požiūrį į abortą tarybiniais laikais, kaip į savotišką kontracepcijos priemonę – yra tiesa, ir kad tai vis dar galioja tam tikrame sluoksnyje, tarp kai kurių žmonių. To meto statistika rodo, kad esama moterų, pasidariusių 15 abortų, tačiau niekas per daug nesigilino, nes joms buvo atlikta paprasčiausia medicininė procedūra. Man tai nebuvo tik medicininė procedūra. Nors ėjau atlikti jos kaip paprastos procedūros, išėjau jau visiškai kitu žmogumi.
Kaip abortas pakeitė tave, Vitalija? Ar buvo aplankiusi poabortinė depresija, apie kurią mes dar tiek mažai kalbam ir žinom? Kaip tu išbuvai tą laiką?
Iš tiesų esu labai dėkinga savo psichikai, kad vis ieškau gyvenime teigiamų pusių net sunkiausiose situacijose. Aš pradėjau lėtai ir po truputį tyrinėti save. Skaičiau daug įvairios medžiagos, knygų, rinkau duomenis, bandžiau persidėlioti savo vidinį pasaulį iš naujo.
Svarsčiau, kas yra gyvybė, vyro ir moters santykiai, kas yra seksualumas, ką reiškia intervencija į kūną, kai sąmonė miega, bet fizinis kūnas viską patiria ir prisimena – net ir tai, kad buvau nėščia. Pradėjau sekti savo sapnus. Žinai, mes turėjome tradiciją per Vėlines grįžti pas tėvus namo ir eiti į kapines degti žvakučių.
Būtent tais metais aš aiškiai suvokiau, kad kapinėse meldžiuosi ne už gimines, o už tą negimusį vaikutį. Nors įstatymiškai jis net nebuvo vaikas, o tiesiog ląstelių kamuolys. Aš impulsyviai pajaučiau, jog dabar degu žvakę už vaikelį, kuris neatėjo į šį pasaulį, bet kažkokiu būdu egzistuoja mano gyvenime.
Tuomet prasidėjo mintys – berniukas ar mergaitė būtų. Kokį vardą būčiau davusi.. Auga draugių vaikai ir aš imu skaičiuoti metus, kiek dabar maniškiui būtų.
Tai ir yra tas potrauminis procesas, kuris vienų išgyvenamas labiau sąmoningai, kitų mažiau. Kai kurios moterys užsiblokuoja ir sako, kad nieko neįvyko - abortas nieko nepakeitė gyvenime, o kitos kaip tik pradeda žiauriai save kaltinti.
O kaip tau pačiai buvo, Vitalija?
Aš jaučiau kaltę ir jaučiau ją dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia jaučiausi kalta, kad pastojau netekėjusi. Nors turėjau daug informacijos apie lytinį gyvenimą, nesu tikra, ar visa tai buvo adekvatu.
Suvokimas, kas yra vaikas, kas yra atsakomybė prieš jį - man nebuvo aiškus. Galų gale klausimo, kada iš tikrųjų prasideda gyvybė ir kada vaikas tampa vaiku aš niekada sau nebuvau uždavusi. Tiesiog turėjau galvoje tą įstatymišką požiūrį, kad kol jis negimė, tol nėra vaikas. Todėl ilgainiui pradėjau klausti savęs – tai ar aš trijų vaikų mama ar visgi keturių?.. Ir ilgą laiką jaučiausi esanti keturių vaikų mama.
Dabar sakau, jog esu trijų vaikų mama, kuriuos auginu ir esu turėjusi vieną nėštumo nutraukimą. Tas vaikas neužaugo, nes neturėjo galimybės tapti tikru vaiku. Aš už tai atsakinga.
Bet kaip susitaikyti su mintimi, kad tu esi atsakinga, jog tos galimybės jis neturėjo ir kad šiandien nebėgioja šia žeme? Kaip negyventi su mintimi, kad esi žudikė, nes yra daug žmonių, kurie šitaip leidžia sau vadinti nėštumus nutraukusias moteris?
Žinai, ko labiausiai bijau? Aš nuoširdžiai bijau, kad mane pasmerks. Vis dar esu ta 20-metė, kuri bijojo, kad ją pasmerks už nėštumą arba už abortą lygiai taip pat. \
Bet kokiu atveju tai, kad aš pastojau, ar kad pasidariau abortą man buvo vienodai verta pasmerkimo. Iki šiol manyje vis dar gyvena mergina, kuri bijo tapti Veronika.
Tačiau aš galiu ją tik stebėti, palaikyti ir priimti. Labai noriu palinkėti kitoms moterims ir vyrams, kurie išgyveno panašią situaciją – ieškoti pagalbos, kalbėtis su psichologais arba su dvasininkais – kas artimiau širdžiai, nes priimti yra būtina. Atstumti, nesigilinti, pasmerkti, užklijuoti etiketę yra labai paprasta.
Bet suprasti ir priimti – sunki užduotis. Kad išeitum iš kaltės būsenos labai svarbu pirmiausia atleisti sau. Aš tai padariau tada, kai galutinai išgyvenau šį jausmą. Leidimas sau išgedėti – dar vienas svarbus dalykas. Kažkuriuo metu net kalbėdavausi su tuo vaikeliu, prašiau jo atleidimo ir supratau, kad iš tikrųjų joks vaikas turbūt nesmerktų mamos. Kad tas atleidimas yra duodamas.
Tu jautiesi jo sulaukusi?…
Aš jaučiuosi. Aš tikrai jaučiuosi išrišusi, išsivaliusi, bet tai buvo ilgas procesas ir jis vyko drauge su kiekvienu mano nauju nėštumu. Tarsi naujas kažkoks sluoksnis atsiverdavo. Buvo daug baimių, kad išvis negalėsiu pastoti – gal persekios mane „žudikės prakeikimas“. Nes, visgi, reikia labai atsargiai rinktis literatūrą, kuri skirta abortą patyrusioms moterims. Nes kai kuriose knygose eskaluojamas smerktinas požiūris į tokias moteris, gąsdinama amžinomis nuodėmėmis ir panašiai.
Nepaisant skaudžios aborto patirties, tu susilaukei trijų vaikų, ištekėjai. Bet po 11 metų išsiskyrėte. Kodėl?
Tiesiog, aš negalėjau pakeisti kito žmogaus. O jis negalėjo pakeisti manęs. Mes tikrai nuoširdžiai stengėmės išsaugoti šeimą, bet nepavyko.
Tai yra dar vienas mano gyvenimo lūžis, kuris yra ne ką mažiau skausmingas, negu abortas. Nes skyrybos jau liečia ne tik tave ar antrą pusę, bet ir vaikus. O tai man, kaip mamai, buvo išties didžiulis išbandymas. Bet jeigu aš esu nelaiminga santykiuose, tai ir tas vyras šalia bus nelaimingas. O tada nelaiminga bus ir visa šeima.
Vitalija, pabaigai turiu tik vieną klausimą – ar tu dabar esi laiminga?
Taip. Tikrai taip! Ta laimė kainavo daug, bet kaip moteris, kaip mama – aš esu laiminga. Aš niekam niekada nelinkėčiau eiti per tuos patyrimus, per kuriuos aš praėjau, bet jeigu jau taip nutiko – tiesiog reikia sugebėti iš to pasimokyti kuo daugiau. Ir gailėtis dėl savo lūžių yra beprasmiška, nes jie jau buvo. Ir jie visi mano.
