Prieš keletą dienų socialiniame tinkle pasirodė merginos prašymas padėti draugui, kurio gyvenimas griūva: draugas augo Panevėžio vaikų globos namuose, iš ten išėjęs surado tėtį, kuris gyvena Biržuose. Tėvas mėgsta išgerti, tačiau priglaudė sūnų pas save, o po kurio laiko iš namų išvarė. Pasak žinutės autorės, vaikinas liko gatvėje, be maisto, be namų ir neranda darbo.
„Žinau, kad tikrai yra gerų žmonių, kurie gali padėti šiam vaikinui. Neprašau pinigų, bet gal galėtų padėti jums prie namų?‘‘, – į žmones kreipėsi mergina.
Prašymas sulaukė įvairių komentarų: vieni vardijo Biržų rajono pagalbos tarnybas, kai kurios iš jų tuoj pat atsiliepė siūlydamos pagalbą, kiti nurodė konkrečias įmones, ieškančias darbuotojų. Treti visai nukrypo nuo temos ir nepelnytai ėmė pilti purvą ant Biržuose gerai žinomų darbdavių, esą – neik į tą pragarą.
Susisiekus su žinutės autore, ši pasakojo, kad draugo gyvenimas sunkus: daug patyrė išėjęs iš vaikų globos namų, buvo apgautas, išnaudotas. Bandė kabintis į gyvenimą, bet vis nepavykdavo, dirbo, bet negavo atlyginimo. Vaikinas jaučiasi niekam nereikalingas, prarado norą gyventi. Paskui paaiškėjo, kad su tuo draugu dar visai neseniai prašymo autorę siejo romantiški jausmai... Tiesa, tik internete. Gyvai taip ir nesusitiko, išsiskyrė. Tačiau ne tai šioje istorijoje svarbiausia.
Išėjo į niekur...
Susitikome su Dainiumi. Už poros mėnesių vaikino gimtadienis – sueis dvidešimt. Bet ar šventė bus tokia, kaip daugumą jaunuolių šią progą pažymi – nežinia. Kažin ar ji išvis bus, bet jam tai jau įprasta... Dainius nuo kūdikystės užaugo Panevėžio vaikų globos namuose. Iš ten išėjo aštuoniolikos.
Į niekur. Į gatvę, į nežinią, į tamsų ir nepažįstamą pasaulį. Susipažino su blogais žmonėmis, kurie juo pasinaudojo: pavogė asmens dokumentus, jo vardu iš įvairių bendrovių paėmė paskolas, kurių našta dabar vaikiną labiausiai ir slegia, trukdo eiti pirmyn. Netinkami draugai vis tempė gilyn į dugną...
„Kai išėjau iš vaikų namų, nežinojau kur dėtis. Teko gyventi gatvėje, glaustis pas draugus, o paskui ir nakvynės namuose. Buvo baisu... Jaučiausi vienišas, buvau naivus, todėl manimi visi ir naudojosi, apgaudinėjo, išviliojo pinigus, kuriuos gavau palikęs vaikų namus. Todėl dabar nepasitikiu nė vienu. Sunku žmones prisileisti arčiau, nes bijau, kad vėl būsiu apgautas ir liksiu vienas. Dabar esu atsargus. Tada buvau kvailas. Mūsų niekas nemokė kaip reikia elgtis gyvenime...", – pasakojo Dainius.
Surado tėvą, kuriam sūnaus nereikia
Vaikų globos namuose Dainių kartą per metus aplankydavo mama. Per gimtadienį. Vaikino mama savimi pasirūpinti negali, turi protinę negalią. Bet aplankydavo nors ir tą vienintelį kartą metuose... Apie tėvą Dainius pasakojo skaudančia širdimi. Jis aplankė sūnų kartą, kai vaikinui buvo keturiolika.
Gero įspūdžio tada nepaliko, bet visgi Dainius nusprendė jį susirasti. Tikėjosi, kad šis sūnų priglaus, pagelbės ir gal pagaliau vaikinas turės šeimą. Nusprendęs palikti miestą, kuris jaunuolį tik žalojo, Dainius surado tėvą.
„Apie tėvą nieko nežinojau, tad jį rasti buvo sunku. Prieš porą mėnesių atvykau į Biržus ir pirmą naktį praleidau vaikštinėdamas gatvėmis: turėjau tėvo adresą, bet namo neradau. Miegojau ant suoliuko, kuris pasirodo, buvo visai netoliese jo namų... Pasibeldžiau į duris, jis mane priėmė, padėjo susinešti daiktus. Nei apsidžiaugė, nei nuliūdo, tik pasakė, kad galiu ten apsistoti", – pasakojo vaikinas.
Dainiaus tėvas gyvena socialiniame būste, kuriame sūnų ir priglaudė. Deja, neilgam, neseniai išvarė, sakė eiti velniop, jam sūnaus nereikia. Paklaustas, kodėl, Dainius pasakojo, kad tėvas nuolat geria, o išgėręs siunta, dėl to ir kildavo konfliktai. Vaikiną į savo namus priėmė buvusi tėvo draugė. Bet neaišku, ar ilgam, Dainius nerimauja, jei ji suras vyrą, jam gali vietos ir ten nebelikti... O į Panevėžį grįžti nenori, ten blogi draugai, nori kurtis čia.
Reikia žmogaus, kuris parodytų kelią...
Paklausiau Dainiaus, kokios pagalbos jam labiausiai reikia?
„Noriu susitvarkyti gyvenimą, stengtis nenuleisti rankų, kad ir kaip sunku būtų... Noriu atversti naują lapą, susirasti darbą, išsinuomoti butą, susimokėti skolas ir bendrauti su žmonėmis, kurie mane vestų tinkamu keliu... Man reikia žmogaus, kuris padėtų tą kelią surasti, parodytų, kaip reikia gyventi. Noriu, kad man pagaliau pavyktų...Kad nesijausčiau šiame pasaulyje vienas", – graudinosi vaikinas.
Dainius išsitarė, kad dažnai galvodavo apie savižudybę, pasak jo, tai greičiausias kelias užbaigti kančias. Bet paskui susigriebė, pagalvojo, kad gyvenimas dar nesibaigė ir ta nuo vaikystės auginta viltis dar gyva... Pradėjo rašyti dienoraštį, daugiau laiko praleisti gamtoje, kad blogos mintys bent tam kartui išsibėgiotų.
Dainius mokėsi staliaus amato, nors vaikystėje svajojo tapti ugniagesiu: vaikų globos namų kieme užkurdavo laužą, kad paskui galėtų jį gesinti... Kartą buvo nuėjęs iki Biržų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastato, iš gatvės stebėjo ugniagesių mašinas... Sakė, jos tokios senovinės, Panevėžy – naujesnės...
Pasiūlė pagalbą
Baigiant pokalbį, pasidomėjau, ką dabar Dainius veiks, šis atsakė: eis namo. Papasakojau apie vietas, kurios teikia pagalbą. Parodžiau visai šalia mūsų susitikimo vietos esantį Sekmininkų bažnyčios pagalbos centrą, į kurį galėtų prie to paties ir nueiti. Sakė, nueis... Kažkodėl suabejojau, tad pasiūliau palydėti. Tarsi būtume sutarę iš anksto, centre sutikome centro vadovę Verą Šnarienę, VšĮ
,,Pagalbos centro‘‘ direktorę Reginą Židonienę ir savivaldybės tarybos narę Stasę Eitavičienę. Išklausiusios problemą, moterys tuoj puolė organizuoti pagalbą: psichologo paslaugas, kvietė Dainių apsilankyti miesto vaikų dienos centruose, padėti maistu ar drabužiais. Susisiekėme su Biržų Savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėju Kęstučiu Knizikevičiumi.
Jis sakė, kad vaikinui galėtų būti suteikta palydomoji globa: socialinis darbuotojas, kuris padeda vaikų globos namus palikusiam vaikui integruotis visuomenėje. Panašu, kad vaikino noras turėti žmogų, kuris jį mokytų kaip elgtis nepažįstamame pasaulyje, pildosi.
Tėvas šeimos nevaidins
„Biržiečių žodis‘‘ susisiekė su Panevėžio A. Bandzos vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja Salomėja Jareckiene, kuri patvirtino Dainiaus pasakotą istoriją. Pavaduotoja apie vaikiną negalėjo pasakyti nieko blogo. Sakė, ši tema yra labai skaudi, nes vaikai, palikę globos namus dažnai patenka į blogų žmonių aplinką, kurie įgiję jų pasitikėjimą, jais pasinaudoja.
„Mes su vaikais daug kalbamės, jiems kartojame tas pačias tiesas, bet ne visi paklauso, o tada ir įsivelia į bėdas. Dainius buvo toks kaip ir visi kiti pas mus gyvenantys vaikai. Buvo visko, tačiau jis geras vaikas, paslaugus, visada pagelbėdavo", – kalbėjo S. Jareckienė ir pridūrė, kad prireikus, buvę auklėtiniai visada gali kreiptis pagalbos.
Su Dainiaus tėvu pavyko susisiekti ne iš karto. Kalbėjo nerišliai: vieną kartą sakė, kad savo sūnų myli ir džiaugiasi, kad šis sugrįžo. Bet paskui apsigalvojo:
Suaugęs bernas, tegul daro ką nori, eina kur nori, man jo nereikia...
Dainius su tėvu – bendravardžiai. Dažniausiai vaikui suteikiamas tėvo vardas jo garbei. Būtų geriau, kad šįkart vardas sekti tėvo pėdomis sūnaus neįpareigotų...
Jei galėtume atsukti laiką... „O kokia tavo didžiausia svajonė?", – paklausiau Dainiaus.
„Kažkada pagalvojau: jeigu turėčiau galimybę gimti iš naujo, norėčiau gimti normalioje šeimoje...", – susimąstė Dainius.
Tapti ugniagesiu – įmanoma
Domėjomės, kokios galimybės Dainiui rasti darbą Biržuose. Ar jam neatsirastų darbo medienos perdirbimo ceche, klausėme UAB ,,Tyla‘‘ vadovo Arūno Vaitaičio. Jis sakė, kad ceche yra laisva darbo vieta, todėl vaikinas gali į ją pretenduoti. Į sudėtingą situaciją būtų atsižvelgta.
Apie Dainiaus svajonę tapti ugniagesiu papasakojome Biržų priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos vyriausiajai specialistei Daivai Dovydėnienei, kuri patikino: jeigu viskas gerai, svajonė gali būti lengvai pasiekiama.
Norint tapti ugniagesiu, reikia atitikti tris pagrindinius reikalavimus: asmuo privalo turėti vidurinį išsilavinimą, pereiti sveikatos patikrą ir neturėti kriminalinės, baudžiamosios praeities. Taip pat baigti ugniagesių mokyklą, kurioje mokymai trunka šešis mėnesius. Ir Dainius jau galėtų gesinti tikrus gaisrus, o nebe laužus, kuriuos pats ir užkurdavo...
Birutė PETKEVIČIŪTĖ, Šaltinis: birzietis.lt
