Gyvenimas, palankiai susiklosčiusios aplinkybės ir galimybė apsigyventi šeimos sodyboje netoli Vilniaus paskatino Ievos šeimą pakeisti gyvenamąją vietą. Tai buvo savaitgalio sodyba su visais patogumais Neries regioniniame parke, kaip Ieva teigia, pačioje gražiausioje vietoje, prie Karmazinų piliakalnio.
Tai buvo sunkiai privažiuojamas atokus vienkiemis, bent jau tuo metu, kai populiarusis Dūkštos pėsčiųjų takas dar nebuvo išpopuliarėjęs. Tačiau vėliau, turistams ėmus plūsti nenutrūkstamu srautu, o kartu su jais prasidėjus triukšmui, rėkavimams, šiukšlių srautui, ir viskuo kitu, ką atneša didelės žmonių minios, šeima kuo greičiausiai viską metė ir pabėgo į tikrai atokų kaimą Varėnos rajone. – „Taigi, galima sakyti abu kartus mus paskatino žmonių perteklius.“
Pasikeitė ir gyvenimo būdas
Ieškodami naujų, nuo šurmulio atokių namų, Ievos šeima turėjo keletą kriterijų: jokio ežero, jokios upės, jokio piliakalnio, jokio nacionalinio, regioninio ar dar kokio nors parko, jokių rudų ženklų, kuo toliau nuo miestų. Pageidautina toliau nuo kaimynų.
„Visai netyčia būtent tokią vietą ir radome. Vienkiemis, kur baigiasi kelias, raisto pakraštyje, nuo artimiausių kaimynų nutolęs beveik 2 kilometrus, apsuptas nuosavo miško. Be jokių patogumų, su lauko tualetu, pirtimi. Viską taip ir palikome“, – atvirauja pašnekovė.
Anot Ievos, maža dalis artimųjų bei draugų suprato šį jų sprendimą, o gal dar nesupranta ir iki šiol. „Buvo pasvarstymų – gal jūs čia kokią naują religiją priėmėte? Palikti vieną iš gražiausių Lietuvos vietų, kur toks patogumas, dar ir viešbutuką ten turėjome ir kraustytis į visiškai laukinį kaimą...
Turbūt tas nesupratimas buvo viena iš priežasčių, kodėl parašiau savo naująją knygą „Šikamiškio kronikos. Drąsa gyventi“, ten bandžiau paaiškinti kaip ir kodėl mes čia gyvename“, – šypteli moteris.
Pakeitus gyvenamąją vietą, pasikeitė ir gyvenimo būdas, o su juo įvyko ir dideli pokyčiai gyvenime. Ieva prisimena, jog kai atsikraustė į vienkiemį buvo kovo pradžia, šulinys buvo tuščias, pašalęs, reikėjo eiti į lauko tualetą, 2 kartus per savaitę kūrenti pirtį, gaminti ant malkinės krosnelės, pradėti daržus, įsirengti vištyną, skalbti ne automatinėje skalbyklėje, atsinešti vandens indų plovimui.
Visą laiką lakstyti į lauką. O lauke, beveik kieme, ištisas dienas klykauja gervės ir paraistės kalvelėje sklinda jų giesmių aidas... O prie viso to buvo trys vaikai, tuo metu 13, 10 ir 3 metų amžiaus, apsikrėtę vėjaraupiais, kai ką tik prasidėjęs 2020 metų karantinas. – „Aplink tyla, nedrumsčiama net lėktuvų, jokios šviesos taršos naktį, matosi visos žvaigždės, tik mes ir gervės.
Beveik visus tuos pokyčius, kurie skatina nesėdėti namie, o eiti kuo dažniau į lauką priėmėme, pamilome ir neatsisakėme. Iki šiol gyvename be tų „patogumų“, uždarančių užburtame rate, kai reikia dirbti tam, kad patogiai gyventumei. Ir dirbi tiek, kad net laiko gyventi nebelieka. Lieka tik patogumai, kurios reikia aptarnauti.“
Užsiaugina visas daržoves
Taigi, Ieva gyvendama vienkiemyje išmoko visus ūkio darbus: kaip iškūrenti pirtį iš savo malkų, kiek tų malkų reikia pasiruošti, kiek vištų ir ančių reikia auginti, norint, kad jos atidirbtų už pašarą, kaip pačiai papjauti vištą pietums, kai vyras išvažiavęs.
Kaip nupešti ir išdarinėti paukščius, kaip išdarinėti kiaulę ir išrūkyti lašinius, kiek daržų reikia, kad pamirštumei, jog parduotuvėse yra daržovių lentynos, kaip tas daržoves paruošti žiemai, kaip kepti duoną malkinėje krosnyje, kaip pačiam pasistatyti krosnelę.
Ieva išmoko ir melžti ožkas, gaminti sūrius, varškę, jogurtą, šienauti dalgiu, kapoti kirviu. Sužinojo, kaip savaitę gyventi be elektros ir nepravažiuojamais keliais ir kaip nekreipti dėmesio, ką apie tave galvoja žmonės. O dabar mokosi, kaip nedaryti per daug.
Kaip atrodo Ievos ir jos šeimos diena vienkiemyje, labai priklauso nuo sezono. Vėlų rudenį ir žiemą ji keliasi 4–5 valandą ryto, geria miežių kavą, tikros jau seniai nebegeria, skaito knygas, rašo, atsakinėja į skaitytojų laiškus, tada pašeria vištas, ožkas, triušius, užsikuria krosnelę, kepa duoną ar ką nors kito, ir vėl rašo, skaito, audžia ar mezga, kol reikia ruošti pietus ir šerti gyvulius. Ruošia vakarienę ir 8 valandą eina į lovą.
Vasarą Ieva keliasi vėliau, apie 6 valandą, nes per dieną nusilaksčius anksčiau jau sunku atsikelti. Vasarą ūkio darbai panašūs, prisideda daržovių rauginimas, marinavimas, uogienių virimas, grybų bei žolelių džiovinimas. O taip pat šiltuoju metų laiku Ieva leidžia sau ir atsipalaiduoti: kartais spjauna į darbus ir visą dieną leidžia prie upės, raistuose ar miškuose – „Toks jau tas vienodas-nevienodas kaimo gyvenimas.“
Daržuose Ieva užsiaugina visas daržoves, kurias su šeima valgo ištisus metus, neprisimena, kada buvo daržovių skyriuje parduotuvėje... Užsiaugina ir savo kiaušinius, vištieną, antieną, triušieną ir ožkieną. Turi savo ožkų pieno, jogurto, varškės ir sūrio. Sumedžioja mėsos. Susirenka vaistažoles bei arbatžoles.
Išskyrė vienkiemio privalumus
O sekasi jai įvairiai, kaip ir visuose ūkiuose. Daržai niekada nebūna tobulai nuravėti, bet ir tarp žolių užauga pakankamai daržovių. Kartais krenta triušiai ar viščiukai, bet taip būna ir labai patyrusiems ūkininkams.
„O mes dar tik mokomės, dar tik 5 metus ūkininkaujame. Čia kaip ir duonos kepimas – gali mokytis visą gyvenimą, o patyrusi kepėja bus tik tavo dukra, nuo gimimo mačiusi kaip gimsta duona“, – priduria moteris.
Paklausta apie tai, kaip leidžia savo laisvą laiką tarp darbų, Ieva nė nedvejodama atsako, jog jos visas gyvenimas yra laisvalaikis, arba visas gyvenimas yra ištisas darbas – iš kurios pusės pažiūrėsi.
Moteris neslepia, jog labai mėgsta daržus ir myli savo gyvulius, mėgstu rankdarbius, jai patinka mokytis ir kartais mokyti kitus. Paprasčiausiai kaitalioja darbus ir jau nežino, kuris iš jų yra darbas, o kuris poilsis. Ir sezonai priverčia darbus versti į laisvalaikio užsiėmimus ir atvirkščiai.
Moteris taip pat išskyrė ir vienkiemio privalumus:
„Kaimas – tai mažas miestas. Ramybė, galimybė nuogiems maudytis tvenkinyje ir į savo gyvenimą niekada nežiūrėti svetimomis akimis. Turėti tik tai, kas tau pačiam svarbu ir tvarkytis tik taip, kaip tau pačiam patinka. Stengiamės neįsileisti į savo namus mažai pažįstamų žmonių, jokių TV kamerų, jokių gerbėjų, tam, kad išlaikytume tuos gyvenimo privalumus ir nereikėtų į save žiūrėti kitų akimis. Tiesą pasakius net socialinius tinklus dėl to buvau išjungusi, tik dabar parašius knygą turėjau sugrįžti.“
O prakalbus apie tai, ko Ievai trūksta iš senojo gyvenimo mieste, moteris drąsiai atsako, jog jai iš miesto nieko netrūksta.
Paklausta apie savo ateities planus, Ieva tvirtai atsako, jog gyvenimo neplanuoja. Žino, kad jis gali pasikeisti per vieną dieną visiškai nepriklausomai nuo jos planų. Moteris pripažįsta, jog net tos pačios dienos pietų neišeina suplanuoti, tenka greitai sunaudoti ką pakiša ūkis. Tiesiog gyvena ir tiek. Jei pavyks, liks gyventi čia, o jei teks kraustytis, tai širdyje išsineš savo kaimą ir gyvens ten.
Ieva turi ir patarimą tiems, kurie taip pat nori iškeisti gyvenimą mieste į gyvenimą kaime:
„Nežiūrėkite „Youtube“ filmukų apie kitų gyvenimus kaime, nebandykite gyventi taip, kaip aš gyvenu, ir neklausykite jokių patarimų. Tiesiog darykite tai, ką norite daryti.“