„Tėčio turbūt visada visiems vaikams trūksta, kurie jo neturi. Net jeigu gyvenime atsiranda kažkoks kitas žmogus, kuris gali užpildyti tą tuštumą, jis niekada neatstos tikro tėvo. Tuo metu man labai pasisekė, kad buvo senelis. Jis buvo ir puikus senelis, ir tėtis tuo pačiu, tad meilės ir dėmesio man netrūko – jis puikiai, puikiai visą tai užpildė. Visgi viduj tas nerimas buvo: vis tiek tu matai kitus vaikus vaikų darželyje, mokykloje, kurie ateina su tėčiai ir mamomis, o tu suvoki, kad tavo šeima yra truputį kitokia, nes tu turi mamą, senelius, bet tu neturi tėčio.
Ypač, kai klausinėdavau apie tėtį, niekas nenorėdavo apie jį šnekėti – man tai pasirodė keista ir ilgą laiką galvojau, kad jo nėra gyvo, kol galiausiai mama papasakojo ir jis apsireiškė mūsų gyvenime. Tada aš supratau, kad visgi tas tėtis yra, bet jis nėra kartu. Tai galiausiai man paaiškino, kad tėvai išsiskyrė, kad tėtis sukūrė kitą šeimą ir aš jam nebuvau reikalinga, nors vėliau paaiškėjo kiti dalykai. Tiesiog buvo per skaudu tiek mamai, tiek seneliams su juo bendrauti. Jis galbūt ir norėjo su manimi bendrauti, bet buvo tokios aplinkybės“, - pasakojo Renata.
Sunkiausias etapas
Moteris dalinasi, kad, kuomet ji išvažiavo gyventi į Kėdainius su mama, tuomet savo senelį ji pradėjo matyti tik per atostogas ir per didžiąsias šventes – paauglei Renatai tas etapas buvo labai skaudus.
„Man labai trūko dėmesio, o mano mamos antras vyras, mano patėvis buvo kitoks žmogus – jis nebuvo toks šiltas, daug dėmesio rodantis, todėl man buvo labai sunku dėl to. Tai buvo vienas sunkiausių ir turbūt pats sunkiausias gyvenimo etapas. Tie dešimt metų, kuriuos praleidau Kėdainiuose, buvo labai sunkūs“, - sako Renata.
Kai jai sukako 18, Renata buvo kupina svajonių, norų ir tikslų, kuriuos siejo su laime.
„Žinojau, kad aš būsiu laiminga, jeigu aš sėkmingai išsilaikysiu abitūros egzaminus, jeigu aš įstosiu į profesiją, kuri man patinka, jeigu aš gyvensiu kitame mieste, jeigu aš susirasiu gerą darbą, jeigu aš būsiu išsilavinusi – tai tokių daug momentų, kurie man tuo metu asociavosi su laime. Žinojau, kaip aš nenoriu gyventi – taip, kaip gyvenau Kėdainiuose, koks buvo mano mamos gyvenimas. Žinojau, kad aš to nenoriu ir aš dėjau visas pastangas, visą savo pasiryžimą į tai, kaip visa tai pakeisti ir kaip susikurti savo laimę, kuri man tuo metu asociavosi su išsilavinimu, su kažkokios geros profesijos įsigijimu – net ne geros, o tos, kuri man patinka“, - pasakojo žinių vedėja.
Galvojo, kad negraži
Renata dalinasi, kad ji ilgą laiką negalėjo savęs mylėti tokios, kokia yra, vaikėsi kažkokį tobulybės paveiksliuką, manė, kad ji yra negraži ir nevykusi.
„Meilė sau yra labai paprasta – tu myli savo tokią, kokia esi, tu randi priežastį, dėl ko save pagirti, pasitiki savimi, drąsini save, įvertini save ir darai tai nuoširdžiai. Ilgą laiką aš viso to neturėjau. Visada žiūrėdama į veidrodį pirmiausia matydavau kažkokią negražią mergaitę, visokias savo fizines ydas, paskui vidiniai dalykai, vidiniai demonai neleido savimi džiaugtis, ir visada buvo noras viską daryti tobulai. Nesugebėjau suprasti, kad tai, ką aš darau, jau yra labai gerai, kad tobulybės nėra ir tai yra visiškai beprasmiška, kad tai yra visiškas laiko švaistymas – savęs, savo sveikatos, savo energijos resursų naudojimas be prasmės. Ir jeigu koks vaikinas man pasakydavo komplimentą, aš galvodavau, kad jis nori iš manęs pasišaipyti ir jį pasiųsdavau ant trijų raidžių.
Aš manydavau, kad esu negraži, nevykėlė, kad dėl to neturiu vaikino – visiškai neturėjau savivertės, ir ji buvo žema dėl tam tikrų dalykų, kuriuos, deja, bet dažniausiai įskiepija šeimoje labai artimi žmonės. Jie kartais net nepagalvoja, kad taip daro, bet jie taip daro, ir ta žala būna didžiulė. Labai ilgai man teko su tuo kovoti ir, sakau, ilgą laiką aš tikrai nežinojau, nei kodėl aš čia, nei kas aš esu, bet kai mano gyvenime atsirado Viktoras (Renatos dabartinis vyras – red.), jis kažkaip labai gražiai sudėlioji akcentus, tas vietas ir sritis, kuriose aš tikrai esu verta meilės“, - pasakoja laidų vedėja.
Išsilaisvino nuo prietarų
Dabar Renata drąsiai gali pasakyti, kad ji yra laiminga ir laimė jai asocijuojasi su laisve – laisve rinktis.
„Mes labai dažnai bijom pasakyti, kad esame laimingi, galvojame, kad čia kažkas nužiūrės, jeigu aš garsiai ištarsiu ir man kažkas blogo atsitiks. Čia yra iš to ilgą laiką šeimoje įskiepyto dalyko bijoti džiaugtis, bijoti sakyti, ką tu jauti, bijoti pasakyti, kad aš tave myliu, kad man tavęs reikia, bijoti pabučiuoti, apkabinti, paglostyti. Mes labai mažai liečiame vieni kitus, mes labai mažai rodome jausmų vieni kitiems, mes labai bijome pasakyti komplimentą, nes galvojome, kad patys jo nenusipelnome. Tad aš esu laiminga, nes pagaliau išsilaisvinau nuo šitų kvailų prietarų, nuo šitų kvailų baimių. Aš nebijau džiaugtis, nebijau kitiems sakyti ir man tai yra visiška laimė. Laimė – laisvė rinktis“, - pasakoja žinoma moteris.
