Nors pati Reda drauge su vyru gyvena visai netoli žymiojo Zyplių dvaro, lankytojų jos kiemas susilaukia tikrai ne ką mažiau. Būtent čia, savo sodo kieme Redai vyras pastate „Varlių namelį“, kuriame moteris laiko didžiausią savo sukauptą, net 4 700 varlių kolekciją. Šiandien tai didžiausia varlių kolekcija Lietuvoje.
„Gyvenu varlišką gyvenimą“, – šypteli kolekcininkė.
Reda, pažiūrėjus į jūsų žalią gyvenimą, pajuokauti būtų galima, kad iš tiesų gyvenate, galima sakyti, varlišką gyvenimą. Kaip užgimė tokia meilė?
Tiesą sakant, turbūt nuo tada, kai pradėjau vaikščioti, o gal net nuo ir gimimo. (juokiasi) Gyvenau aš vienkiemyje, aplinkui buvo laukai, kūdra, daug varlių. Jos man atstodavo ir žaislus, ir drauges – viską viename. Mylėjau jas nuo pat mažumės, niekada man nebuvo taip, kad erzintų jų kurkimas, tai gražiausia melodija man buvo. Juk anksčiau tiek daug tų varlių būdavo, semdavome jas iš kūdros ir žaisdavome su drauge. (šypteli)
Dabar jūs galėtumėte pasigirti net 4 700 varlių kolekcija. O ar prisimenate tą pirmąją varlytę, nuo kurios viskas ir prasidėjo?
Be abejo, kaip čia nežinosi... (juokiasi) Tai, kad myliu varles, žinojo mano artimiausi žmonės. Vieną kartą pas mane užsuko giminaitė, kuri man padovanojo gražią varlytę su skrybėle ir tinkleliu ant peties.
Kas svarbiausia, kad toji giminaitė bijo varlių, bet sakė, kad ją varlytė taip sužavėjo, jog negalėjo man nenupirkti. Ji lentynoje kelis metus stovėjo viena iki tol, kol prieš trylika metų mes su vyru prieš Kalėdas apsilankėme vienoje parduotuvėje.
...ir tada atėjo Kalėdų stebuklas?
Taip, mano jauniausias sūnus yra gimęs gruodžio 30-ąją, prieš trylika metų, prieš pat Kalėdas mes kartu su vyru ieškojome kalėdinių dovanėlių. Tuomet buvau nėščia, netrukus reikėjo važiuoti gimdyti ir visai netikėtai užklydome į vieną parduotuvę, o ten žiūriu – varlės. Nusipirkau pora varlyčių, pirmajai į draugiją, bet ten varlių vis tiek liko.
Ir aš taip garsiai pamąsčiau, kad štai gal tas Kalėdų senis galėtų man padovanoti kitas varlytes ir išvažiavau taip pamiršusi. Išvažiavau gimdyti, grįžau jau po Naujųjų metų ir ką jūs galvojate... po eglute radau net 50 varlyčių! Tas Kalėdų senis tikriausiai pirko kaip išprotėjęs, apsvaigęs sūnaus gimimu. (juokiasi)
Taip ir susirgome drauge su vyru varlių liga, prisijungė dar ir vyro brolis. Trise surinkome kolekciją iki šešių šimtų varlių.
Teko girdėti, kad prieš keletą metų įkūrėte ir kolekcininkų varlių asociacija, kurio santrumpa irgi gavosi simboliška – KVA. Kaip kilo idėja suburti bendraminčius?
Seniau mano draugė Lukšiuose pasiūlė atidaryti savo varlių parodą. Iš pradžių aš nelabai norėjau, kuklinausi, dvejojau, ką kiti sakys, bet vis dėlto po ilgų įkalbinėjimų sutikau. Taip apie mano kolekciją sužinojo daugiau žmonių, pasirodo, tokių kaip aš buvo ir daugiau.
Po pusės metų nutarėme susitikti, atvažiavo aštuonios moterys ir taip dar labiau ėmė plisti žinia apie mus, mūsų gretos augo, jau atvažiuodavo ir vienuolika žmonių, atsirado ir vienas vyras iš Vilniaus, tvirtas, pasakė kartą – gana mums čia taip tylėti, kurkime asociaciją.
Taip 2011 metais atsirado kolekcininkų varlių asociacija, kuriai nuo pat pradžių vadovauju aš.
...o kaip atrodo jūsų varliški susitikimai?
Susitinkame tris kartus į metus, o tokie susitikimai būna labai įdomūs. Mes ne tik renkame varles, bet tuo ir gyvename, dalijamės savo džiaugsmu su kitais. Net tortus varlių formų užsisakome, maistas būna žalias, o susitikę keičiamės varlytėmis, renkame gražiausią varlę šokėją, storiausią ar didžiausių akių, prizines vietas apdovanojame. (šypteli)
Kolekcijoje iš tiesų turite daugybę varlių. Ar visos jos surinktos yra jūsų ir artimųjų?
Mano kolekcija palaipsniui ėmė didėti, kai ji pasiekė tūkstantį, surengiau viešą renginį. Vis daugiau žmonių apie mane sužinojo, žinia sklido ir atsirado tokių žmonių, kurie rinko varles, bet jų neberenka, todėl tikrai ne vienas žmogus man yra atidavęs savo kolekciją.
Žinoma, būna ir vienodų varlių, tuomet tokias atvežu susitikimų metu nariams ir išsidalina jie. Kitą kartą būna, kad mano kolekcija ir šimtu varlių per vieną kartą padidėja, visko būna.
Tai kur jūs laikote tokią gausybę varlių? Juk joms tikriausiai reikia ir atskiro kambario!
Pernai mūsų sode atsirado „Varlių namelis“, nes ėmiau matyti, jog mano kolekcija nebetelpa namuose, dalį išvežiau į Zyplių dvarą. Lankytojai kolekciją pamato ten, vėliau atvažiuoja ir namelio aplankyti.
Namelį man pastatė vyras, iš tiesų seniai jau apie jį svajojau, kokius aštuonerius metus, galvojau, kad jis galėtų būti su nendriniu stogu, kitoks, bet juk viskas kainuoja. Kai statėme naują pavėsinę, vyrui prasitariau, kad būtų smagu turėti bent kambarėlį varlėms. Taip atsirado „Varlių namelis“, dabar ir aš laiminga, ir vyras, ir žmonės, kurie gali jį aplankyti. (šypteli)
Dėl savo kolekcijų girdite tikriausiai daug gerų žodžių, bet ar tenka išgirsti ir nemalonių replikų?
Internete esu skaičiusi visko, bet komentarų dabar jau nebeskaitau. Aplinkiniai nieko blogo tikrai nepasako. Man svarbiausia yra tai, kad net ir nepažįstami žmonės, kurie aplanko namelį, pabuvę tarp varlių, išvažiuoja tokie laimingi, matyt tas paprastumas, mokėjimas pasidžiaugti mažais dalykais įkvepia ir kitus. Žmonės džiaugiasi tuo, sugrįžta ir net kokią varlytę atveža naują.
Bet kiti žmonės pasakytų, kad tokia kolekcija yra tik dulkių rinkimas. Ką atsakytumėte tokiems kritikams?
Oi, daug tokių replikų tenka išgirsti arba klausimo – „Kiek aš finansiškai įkainočiau savo kolekciją?“ – niekaip, juk žmonės man dovanoja taip pat varlytes, jų kainos nesuskaičiuosi. O dėl dulkių rinkimo, galiu pasakyti, kad kai varlytės būdavo namuose, du kartus per metus darydavau kapitalinį tvarkymą: kiekvieną varlytę nukeldavau, apvalydavau ir vėl padėdavau.
Manęs klausia, kaip aš visas jas prisimenu, kur čia neprisiminsi, kai pati visas kiekvieną kartą čiupinėji. Dabar, kai varlytės turi savo atskirą namelį, didelio vargo jos nereikalauja, apvalau greituoju būdu, nurenku voratinklius ir tai man problemų nesudaro. (šypteli)
Reda, o ir jūsų spintoje vyrauja drabužiai, marginti varlių aplikacijomis?
Tai žinoma! Mes ir nariai rengiamės taip pat, šiemet radome medžiagą, margintą varlėmis, tai moterys pasisiuvo ir sijonus, sukneles, trims nariams vyrams pasiuvome bridžus – visi vienodai apsirengę.
Mano buityje taip pat viskas yra susiję su varlėmis. Aš miegu patalynėje, margintoje varlėmis, o namuose daiktai irgi su varlėmis – pipirinė, druskinė, puodeliai, lentutė. Kavą geriu tik iš tokių puodelių su varlėmis.
Jūsų kolekcija – iš tiesų nuostabus gėris akims, bet ką kolekcija jums suteikia pačiai asmeniškai?
Ji man duoda geras emocijas, bendravimą su žmonėmis. Tai – mano gyvenimo dopingas, atitrūkimas nuo kasdienybės, kaip sakau, žalias spindulėlis gyvenime, kai galiu užsimiršti ir pasidžiaugti, ką turiu. Man nereikia didelių norų ir pinigų vaikymosi, man užtenka mažų smulkmenų, nes reikia gyventi čia ir dabar, mėgautis tuo, ką turi.
