Išties, visi norėtume, kad mūsų atžalos turėtų tokių sugebėjimų. Tačiau ar esame juos įvaldę mes patys? Manau, kad tokių yra: greičiausiai programos kūrėjai, taip pat geriau parengti psichologai bei psichoterapeutai, „midfulness“ treneriai – na ir šiaip brandūs ir emociškai harmoningi asmenys. Labai brandūs. Tarkime, Sigmundas Freudas, kaip rašo daugelis jo biografų, iš konflikto „išgauti“ draugystės dar nebuvo išmokęs. Matyt dėl to, kad dar nelankė mūsų programos. O dabar dėmesio: tokių pasiekimų norima išmokyti 4 klasės mokinius.
Nuostabus tikslas. Greičiausiai būtų įmanomas, jei mokytojas, dėstantis tą dalyką, maždaug šešis metus studijuotų psichoterapiją. Tai – minimali psichoterapeuto parengimo trukmė pagal dabartinius reikalavimus. Turint omenyje, kad aukščiau išvardinome tik 9 ketvirtokų pasiekimus iš pateikiamų 184, sėkmingai mokantis tokių dalykų didelę grupę vaikų, regis, turėtų būti dar ir ilgametę darbo patirtį turintis psichoterapijos specialistas. Gal net fenomenaliai talentingas, nes psichoterapinės grupės narių skaičius paprastai neviršija 10, o čia dirbama su virš 20 vaikų turinčia klase.
GĮUP mokytojas, kas jis - psichoterapeutas, diagnostas?
Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos (toliau – GĮUP) mokytojas privalės būti ne tik geras psichoterapeutas, bet ir diagnostas. Štai jis mokiniui nr. 1 turi pildyti lentelę, kurios atskirose grafose aprašoma mokinio „Savimonė“ („atpažįsta savo ir kitų emocijas“; „yra savarankiška(s) ir pasitikinti(s) savimi“); „Savitvarda“ („veiksmingai valdo savo emocijas, mintis ir elgesį skirtingose situacijose“; „demonstruoja teigiamą motyvaciją ir lūkesčius ir optimizmą“); „Socialinis sąmoningumas“ („numato kitų jausmus ir reakcijas“, „gerbia kitus, supranta kitokį požiūrį ir nuomonę“); dar yra vertinami „Tarpusavio santykių įgūdžiai“ ir „Atsakingas sprendimų priėmimas“ („priima sprendimus, pagrįstus moraliniais, asmeniniais ir etiniais kriterijais“). Mokinių pasiekimai vertinami kaip „slenkstiniai“, „patenkinami“, „pagrindiniai“ ir „aukštesni“. Su šiuo mokiniu nr. 1 pedagogas taip pat sieks aptarti jo individualų progresą, padėti suvokti silpnesnius ir įvardinti stipresnius soc. emocinius sugebėjimus, bei padėti siekti „aukštesniojo“ lygio. Be to, tai turės padaryti su mokiniu Nr. 2, Nr. 3 – viso nuo 20 iki 30 konsultacijų. Visa tai – be jokio papildomo užmokesčio, iš mokytojo dosnumo ir meilės Lietuvos emociniam progresui.
Tikrai, drąsesnieji iš mūsų (kurie negalvoja, kad psichoterapija yra „psichų“ gydymas) greičiausiai visai norėtų tokį „mentorių“ savo gyvenime turėti. Juolab nemokamai. Jo kompetencija, pagal GĮUP aprašymus, tikrai aukštesnė už kokio nors nuodėmklausio, dvasinio vadovo, „mindfulness“ trenerio ar net už mažiau patyrusio terapeuto. O čia gi dar tik 4 klasės pasiekimai. 12 klasėje „aukštesnįjį“ lygį pasiekęs moksleivis, greičiausiai, jau pasižymės ne menkesniais nei paties Carlo Rogerso socialiniais – emociniais įgūdžiais!..
Šį vardą minime neatsitiktinai. Humanistinės psichologijos (kartu su Abrahamu Maslow) kūrėjas ypatingai pabrėžė savimonės, savigarbos ir empatijos svarbą. Jo darbai žymiai paveikė ne tik psichoterapiją, tačiau ir JAV švietimo sistemą bei visuomenės gyvenimą. Jei Rogerso indėlis į psichoterapijos mokslą turi vertingų pusių, poveikis visuomenei kėlė ir kelia klausimų. Kaip dar devintame dešimtmetyje rašė Antanas Paškus, JAV susiformavo „terapinė kultūra“. Jos centre – „autentiškumo“ pabrėžimas ir teigiamas savęs vertinimas. Teisinga yra tai, ką aš „autentiškai“ jaučiu esant teisinga, o geras savęs vertinimas tapo paremtas ne pasiekimais, o besąlygišku savęs mėgimu bei reikalavimu, kad mane taip pat besąlygiškai gerbtų kiti. Kad ir ką aš daryčiau ir kad ir koks aš būčiau.
Žymioje Christopherio Lasho knygoje „Narcizmo kultūra“ aprašoma, kaip tokia terapinė „kultūra“ transformavosi į „narcisizmo kultūrą“; Amerika, o dabar ir visi mes, tapome alergiški bet kokiam mūsų personos nemėgimui dėl bet ko, o šūkis “Tik neužgaukite mano jausmų!“ tapo žmogaus teisių pagrindu. Vakarų šalyse žmogaus negalima skaudinti ne tik tada, kai jis įsivaizduoja esąs ne tos giminės, kuri jam buvo „nustatyta“ kada jis gimė, bet ir jeigu jis jaučiasi priklausantis kitai gyvūnijos rūšiai (katinams, vilkams ar net drakonams). Žinoma, mūsų aptariamoje programoje tokie egzotiški įgūdžiai nėra lavinami – tačiau vienas gyvenimą apverčiantis žodelis, apie kurį vėliau pakalbėsime, egzistuoja.
Kritika GĮUP ir slypinčios grėsmės joje
Ar šia programai išsakoma kritika norima paneigti savo emocijų pažinimo, jų valdymo ir savigarbos vertę? Toks požiūris būtų per daug vienpusiškas. Būtų neteisinga grįžti į I. Kanto stiliaus pareigos etiką, kurioje gerų tikslų siekiama tik per valios pastangas. Tikrai savęs pažinimas, jausmų atpažinimas ir įvardijimas gali būti efektyvus asmenybės augimo įrankis, papildantis klasikinius dorinio ugdymo principus. Padėti vaikui suvokti, ką jis jaučia yra plačiai rekomenduojama tėvams šeimos viduje. Supažindinti vaikus su emocijų pažinimo svarba asmeninio augimo procese reikalinga ir mokykloje. Tad programos kūrėjų ir skleidėjų noras gerinti mokinių emocinę kompetenciją yra suprantamas. Tačiau kada vaikai turi apie save kalbėti visai klasei – apie savo jausmus klasiokų atžvilgiu, savęs atžvilgiu, savo tėvų atžvilgiu – tokie kalbėjimai yra grupinei psichoterapijai būdinga veikla. Ji turi būti ir savanoriška, ir specialisto jautriai valdoma, sekant tos grupės psichologinę dinamiką, užtikrinant kiekvieno dalyvio emocinį saugumą, atkreipiant ypatingą dėmesį į psichologiškai trapesnius ir jautresnius vaikus ir pan.
Panaši „selo“ („Social Emotional Learning“) kritika yra išsakoma JAV ugdymo specialistų. Mokytojas neturi kompetencijos ne tik valdyti į emocijų „pasidalijimu“ įsitraukusios mokinių grupės psichoterapinės dinamiką, tačiau nėra išlavintas ir užsiimti iš esmės diagnostine emocinių kompetencijų nustatymo veikla. Tokia kvalifikacija reikalauja specialių ir ilgai trunkančių studijų. Programos metodinėje priemonėje formaliai pripažįstama, kad daug ką žmogaus savijautoje nulemia „asmenybės savybės“, kurios formuojasi ankstyvos vaiko raidos šeimoje metu, ir kad bus lavinami ir vertinami tik emociniai socialiniai „įgūdžiai“. Tačiau kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su psichologija yra aišku, kad aukščiau išvardinti ketvirtokų „įgūdžiai“ – tokie kaip atpažinti ir emocijas savyje ir kitame žmoguje, skirti verbalines ir neverbalines išraiškas, valdyti nerimą ir pan. – yra asmenybės savybės: labai gilios bei įsišaknijusios netgi asmens genetikos lygyje. Jas suvokti, valdyti ir pakeisti yra išties psichoterapijos proceso užduotis. Bet kuris šioje srityje dirbantis specialistas – tame tarpe ir vaikų psichologas – žino, koks tai subtilus, išsilavinimo ir patirties reikalaujantis procesas.
Amerikiečiai taip pat yra susirūpinę dėl duomenų apie vaiko emocinę – psichinę būklę apsaugos. Mokinių stebėjimo žurnalai lieka mokyklų dispozicijoje be jokių garantijų, kad duomenys nebus prieinami kam nors kitam – pavyzdžiui koledžams priėmimo metu. Be to, konfidenciali informacija neapsiribos paties vaiko būkle, tačiau, kaip aišku iš pokalbių temų, palies ir šeimos, santykių su tėvais ir tėvų tarpusavio santykių temas. Kai vaikas ar jaunuolis savo tėvų ar jo paties noru lanko psichoterapijos grupę ar individualias konsultacijas, konfidencialumas yra užtikrinamas psichinės sveikatos specialisto etikos kodekso. Gyvenimo įgūdžių programos atveju vaiko vidinių išgyvenimų atskleidimas mokytojui ir visai klasei nebus nei laisvai pasirinktas, nei apsaugotas nuo kieno nors smalsių akių.
Taip pat yra pastebima, kad „selas“ yra praeito amžiaus aštuntajame-devintajame dešimtmečiais JAVpopuliaraus savigarbos („self-esteem“) judėjimo tęsinys. Vienas savigarbos judėjimo pasireiškimų buvo „vertybių išsiaiškinimo“ („values clarification“) pedagoginė taktika JAV mokyklose (tai nestebina, turint omenyje, kad terapinės kultūros autoritetas C. Rogersas karjeros pradžioje buvo mokytojas). Susodinęs vaikus ratu, mokytojas klausinėja jų nuomonės apie vieną ar kitą dalyką, pabrėždamas, kad visos nuomonės yra vienodai vertingos ir gerbtinos. Tačiau, suprantama, kalbant apie gimties (lyties) dalykus, nors visi mokiniai buvo lygūs galėdami reikšti savo nuomonę, kai kurie buvo „lygesni“: tie, kurie laikė, kad geriau yra būti seksualiai „aktyviu“ nei „pasyviu“, kad analiniai vyrų santykiai nepažeidžia sveikatos ir t.t. JAV ligų kontrolės centro bei vokiečių epidemiologijos instituto duomenys, kad tokie vyrų santykiai su vyrais išlieka svarbiausia ŽIV plitimo priežastimi, žinoma, moksleiviams nėra pateikiami. Jei kas labai autentiškai gerai jaučiasi kokioje nors santykių modifikacijoje – kas gi gali išdrįsti paabejoti tokios savijautos, o ir veiksmų gerumu? Sunku būtų sakyti, kad „vertybių išsiaiškinimo“ dvasia dabartinėje Gyvenimo įgūdžių programoje yra pranykusi. Ne vieni tėvai jau susidūrė su faktu, kad į mokyklas „gyvenimo įgūdžių“ mokyti ateis ir jau ateina atvirai gender ideologiją skleidžiantys „Įvairovės namai“.
GĮU programos tekstuose minties ir žodžio laisvės paneigimas
Ši dvasia, ar tiksliau kalbant, minties ir žodžio laisvės paneigimas, programos tekstuose nėra lengvai pamatomas. Jis paskendęs socialinių emocinių įgūdžių aprašymų jūroje. Panašiai kaip Stambulo konvencijoje, kurioje daugiausiai kalbama apie smurto prieš moteris prevenciją, žodžio laisvę panaikinantį terminą sunku pastebėti. Štai Švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymo 48 priede aprašomoje Gyvenimo įgūdžių programos 30.2 paragrafe rašoma: mokiniai „analizuoja, kaip formuojasi netolerantiškas elgesys ir kokie gebėjimai gali padėti atpažinti netolerancijos užuomazgas, kaip nuostatos padeda arba trukdo priimti kitų žmonių nuomonę, poreikius, teisę rinktis religiją, kultūrinį tapatumą, lytinį tapatumą ir pan., atpažinti ir įvardyti, kaip žmonės atskleidžia vertybes (...)“ Ar, Gerbiami Skaitytojai, pastebėjote ką nors neįprasto ar blogo šiame tekste? Tarp 38 žodžių du pastebėti nelengva, o juo labiau tarp 142 tūkstančių viso ilgo dokumento žodžių. Net Stambulo konvencijoje, kurioje buvo „tik“ virš 11 tūkstančių žodžių, tuos du svarbiausius pastebėti buvo sunku. Tik per kiek laiko Lietuva susigaudė. Taigi: „lytinis tapatumas“ tarptautinėje terminijoje angliškai įvardijamas kaip „gender identity“, reiškia „asmeninį ir vidinį jautimąsi vyru, moterimi arba kuo nors kitu.“ Šio teiginio šaknys siekia „Yogyakartos principus“, kuriuose „lytinį tapatumą“ 2006 m. taip išaiškino gender teorijos specialistai. Neaiškumo dėlei, „lytinio tapatumo“ apibrėžimas Stambulo konvencijoje nėra pateikiamas, lygiai taip pat kaip ir mūsiškėje Gyvenimo įgūdžių programoje. Kol kas Lietuvoje vadinti Šarūne norinčiu būti Arūną Šarūne spaudžia tik „minkštasis įstatymas“, kuriuo GĮP ir pasiremtų. Tačiau jei įsigalėtų Stambulo konvencija, įstatymas taptu kietu. Mokinys, nesutinkantis Arūno asmenyje matyti Šarūnę ir taip jį vadinti, susilauktų teisinių sankcijų. Arba jo tėvai.
Tai ir yra tas gender ideologijos „vinukas“, kurį norima įkalti į žodžio ir minties laisvės Lietuvoje karstą. Tikriau sakant, visas vinis. Nesvarbu, kad šią laisvę garantuoja mūsų Konstitucijos 25 ir 26 straipsniai. Žinoma, Arūną niekinti dėl to, kad jis nusprendė būti Šarūne, nėra gerai. Tačiau teisę tikėti savo akimis, kad Arūnas yra vyriškos gimties, Konstitucija užtikrina. Deja, toks mokinys bus netolerantiškas, o iš Arūno tolerancijos draugams, kurie nori matyti tai, ką jie mato, reikalaujama nebus. Kaip žinome iš užsienio pavyzdžių, tolerancija reikalaujama net tada, kai, pavyzdžiui, merginos save moterimi laikantį nuogą vyrą mato moterų spa arba baseino persirengimo kambariuose. Vyrą, išlaikiusį savo vyriškus organus. Suprantama, iš jo tolerancijos moterų ar mergaičių „tikėjimui“, kad jos mato, visgi, vyrą, nėra prašoma. Mergaitė, kuri JK mokykloje išreiškia įsitikinimą, kad egzistuoja tik dvi gimtys, gali patirti agresyvų puolimą ir būti pašalinta iš mokyklos. Tad visi mokiniai turės būti tolerantiški, tačiau kai kurie – labiau tolerantiški. Po saule nieko naujo. Įsigalėjus Gyvenimo įgūdžių programai, taip bus ir Lietuvoje?
Dr. Gintautas Vaitoška, gydytojas psichiatras, Tarptautinio teologijos instituto Trumau (Austrija) profesorius, Santuokos ir šeimos magistro studijų programos vadovas
palies? Atsakau, jau liečia ir vis agresyviau ir nuožmiai, o mes to dažnai net nežinom.
