„Per nesusikalbėjimą buvau užrašyta pas meistrę, kuri, deja, nedarė gelinio priauginimo. Šis faktas paaiškėjo tik, kai jau sėdėjau kėdėje prieš ją. Kadangi iki didžiosios šventės turėjome dvi dienas – nepanikavau.
Pati meistrė žinojo, kad esu nevietinė panevėžietė, pasisiūlė padėti, paskambinus kelioms pažįstamoms. Gavo telefono numerį kitos meistrės, kuri sutiko padėti“, – dabar prisimena Lukrecija.
Moteris nuvažiavo į saloną, kuriame ją pasitiko meistrė. Ji Lukrecijai pasirodė malonu, pakvietė į savo kabinetą. Lukrecijai pačioje pradžioje atrodė viskas gerai, ji pasakė, kad nori priauginimo.
Išklausiusi meistrė atsakė, kad jį darys su vadinamaisiais „tipsais“. Lukrecija tam neprieštaravo.
„Savo darbe negaliu nešioti ilgų nagų, todėl man kaip ir tiko, svarbiausia, ko tikėjausi – geras rezultatas. Darbai vyko lėtai, su trikdžiais, visokių košių tepimais, paskui jų nuvalymais ir vėl uždėjimais.
Sėdėjau rami, nes galvojau, kad ji tik įpusėjo. Pradėjus klijuoti deimančiukus, pasakiau, kad nepatinka iššokę gumbai ant nagų. Ji vėl taisė, tepė, vėl taisė“.
Galiausiai Lukrecijai meistrė pasakė, kad savo darbą jau baigė. Moteris negalėjo patikėti galutiniu rezultatu:
„Likau šoke, pasakiau, kad tipsai šviečiasi, nago paviršius nelygus ir viskas kreiva. Ji ėmėsi vėl darbo, bet, deja, nelabai jai sekėsi... Prasėdėjau pas ją penkias valandas, išėjau su tokiais nagais. Odelės buvo pažeistos ir beveik visos kraujavo, nebesiginčijau, nes žmogus, kuriam toks darbas gali atrodyti gražus, arba trenktas, arba aklas.
Už darbą sumokėjau 25 eurus, bet tik dėl to, kad laiko jau nebuvo. Žinojau, kad jeigu būčiau pradėjusi ginčytis ir ieškoti tiesos – būčiau užtrukus ten dar valandą ir tai vargu ar ką būtų pakeitę. Lėkiau iš ten neatsigręždama.
Įsėdus į automobilį, kuriame laukė draugė – abi kelias minutes tylėjome, galvojome, ką daryti. Ačiū dievui, suradome meistrę, kuri sutiko padėti, kitą rytą jau sėdėjau pas ją. Ten gavau to, ko tikėjausi – gražius nagus“, – pasimokyti iš savo istorijos kviečia mergina.
