2008-aisiais buvo surengti pirmieji Lietuvos kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Šiemet ceremonija vyks 10-ąjį kartą. Kaip iki 2008-ųjų buvo įvertinami Lietuvos kūrėjai? Kuo ir kam yra svarbūs nacionaliniai kino apdovanojimai?
Iki 2008-ųjų Lietuvos kinematografininkų sąjunga pagal savo kuklias galimybes kiekvienais metais rengdavo geriausių kino kūrinių rinkimus ir šią tradiciją tęsia iki šiol. Visų pirma, pirmieji apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ leido surengti Lietuvos kino ir kultūros bendruomenei ilgai lauktą šventę, kurios taip trūko šios srities profesionalams. Ir ne tik šventę. Galvojome apie būtinybę rimtai įvertinti šiuolaikinį lietuvių kiną ir jo kiekvienų metų rezultatus, taip pat pagerbti lietuvių kino kūrėjus už jų gyvenimo nuopelnus. Taip buvo suformuota pagrindinė „Sidabrinės gervės“ misija: įvertinti šiuolaikinį mūsų kiną ir pagerbti tuos, kurie klojo jam pamatus.
„Sidabrinė gervė“ visus sukvietė į gražią ceremoniją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Atmintyje ilgam liko pirmosios šventės atmosfera: šaunūs ceremonijos vedėjai Vladas Bagdonas ir Nelė Savičenko, jaudinantis jaunųjų, rieškučiomis semiančių apdovanojimus, optimizmas, tuomet dar tik studentės Kristinos Buožytės filmo „Kolekcionierė“ triumfas ir ilgos ovacijos lietuvių kino grandams už jų gyvenimo nuopelnus nacionaliniam kinui. Pirmieji apdovanojimai pagrindė nacionalinių kino apdovanojimų būtinybę. Šiandien juos neatsitiktinai pristato LiKA ir LKC, reaguojantys į nacionaliniame kino lauke vykstančius procesus. Palyginimui galime pasakyti, kad 2008 m. buvo pateiktos tik 5 vaidybinių filmų paraiškos, o 2016 m. – 10. Tai kalba apie stiprėjančią kino industriją, iš kurios ilgainiui atsiranda ir kokybiško kino pavyzdžiai.
Gal galite atskleisti, kodėl statulėlei buvo pasirinktas būtent gervės simbolis?
Įdomias istorijas apie apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ statulėlę galėtų papasakoti jos autorius, skulptorius Audrius Liaudanskas. Savo ruožtu galiu pridurti, kad gervė yra vienas gražiausių Lietuvos paukščių, o filmavimo aikštelėje labai praverčia „gervė“, gerai pažįstama kino profesionalams. Galima pasidžiaugti, kad mūsų gervės statulėlė yra vienas gražiausių kino apdovanojimų Europoje.
LiKA atsakinga už apdovanojimams pateikiamų filmų atrankos, svarstymo ir apdovanojimų teikimo etapus. Gal galėtumėte papasakoti, kaip vyksta filmų atranka? Kokiais kriterijais vadovaujamasi?
Pagrindiniai vertinimo kriterijai yra profesionalumas, kūrybiškumas ir kino kalbos autentiškumas. Jie ir padeda atrinkti filmus, galinčius pretenduoti į apdovanojimus. Atrankos ir vertinimo komisija paskelbia nominantus kiekvienai apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ kategorijai, o tikrieji LiKA nariai už juos balsuoja. Taip nominantai tampa laureatais. Toks vertinimo būdas laikomas demokratiškiausiu –atsižvelgdami į Europos kino akademijos patirtį, į vertinimo procesą įtraukėme visus tikruosius LiKA narius, kurių šiuo metu yra 73.
Kokiais būdais LiKA siekia išlaikyti lietuviško kino paveldą ateities kartoms?
„Auksinė gervė“, įteikiama už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos kinui, kalba apie būtinybę gerbti savo kino istoriją. Kai per pirmąją ceremoniją į sceną kilo Donatas Banionis, Marijonas Giedrys ir Jonas Gricius, salė stovėdama jiems plojo. Kitais metais Ingeborga Dapkūnaitė nepaprastai gražiai pasveikino Eugeniją Pleškytę. Tokių pačių aplodismentų vėliau nusipelnė Arūnas Žebriūnas, Regimantas Adomaitis, Vaiva Mainelytė, Jonas Vitoldas Tomaševičius, Gražina Balandytė, Algirdas Ničius ir Izabelė Pinaitytė.
„Auksinės gervės“ vertas dar didelis būrys senojo lietuvių kino profesionalų. Mūsų pareiga neleisti jų užmiršti. Priminti ne tik gerai žinomus mylimų aktorių veidus ar garsių režisierių pavardes, bet ir tuos, kurie stovėjo už kameros. Jų indėlis į lietuvių kiną didžiulis. Prisiminkime, kaip pernai metais atsiimdama šį apdovanojimą jaudinosi juostos montažo karalienė Izabelė Pinaitytė. Lietuvos kino centras skaitmenina nacionalinę kino klasiką ir ketina steigti Nacionalinę filmoteką. Tikimės, kad tai neleis seniems filmams ir jų kūrėjams nugrimzti į užmarštį.
Kokius kitus lietuvių kino kūrėjus žino ir vertina užsienio žiūrovai ir kino industrijos specialistai?
Režisierius Šarūnas Bartas dažnai kviečiamas pristatyti savo filmus Kanuose, debiutanto Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ pradeda sėkmingą kelionę po tarptautinius kino festivalius, o dokumentinio kino grandai Audrius Stonys ir Arūnas Matelis visada domina prestižinius dokumentinio kino forumus. Užaugo jaunų ir ambicingų režisierių karta, keičianti lietuvių kino veidą. Te nesupyksta legendinis lietuvių režisierius Vytautas Žalakevičius – kino pasaulis seniai nebepriklauso tik vyrams.
Lietuviški filmai dažnai nepasiekia Lietuvos žiūrovo dėl skeptiško šalies gyventojų požiūrio į nacionalinį kiną. Ar jums atrodo, kad šis požiūris vis dar gajus ar, atvirkščiai, jaunesnių režisierių darbai (pavyzdžiui A. Blaževičiaus „Šventasis“, L. Lužytės „Amžinai kartu“) ar kitos priežastys keičia visuomenės nuomonę?
Tas laikas, kai buvo populiarus nuodingas pokštas, kokie yra filmai – geri, blogi ir lietuviški – praėjo. Per lietuviškų filmų premjeras salėse nebelieka tuščių vietų. Režisieriai gali pasidžiaugti, kad jų naujausi darbai laukiami ir šiltai sutinkami publikos. Lietuvių kine atsirado ir komercinio kino srovė, ypač populiari tarp žiūrovų, tačiau mane džiugina tai, kad noriai laukiami ir sudėtingesnius klausimus keliantys kūriniai.
Galbūt jų lankomumo rodikliai nėra tokie aukšti, kaip komercinio kino seansų, bet jų poveikis skonio ugdymui ir edukacijai yra labai svarbus ir reikšmingas. Manau, kad lietuvių kinas ima vis sėkmingiau įveikti atstumą tarp autoriaus ir žiūrovo.
Ar šiemet tęsis projektas – festivalis „Sidabrinės gervės naktys“, kurio metu rodomi filmai, kurie buvo nominuoti ar pelnė apdovanojimą „Sidabrinė gervė“?
Vasaros kino festivalis „Sidabrinės gervės naktys“ šiais metais vėl kels sparnus ir aplankys mažiausiai dešimt Lietuvos miestų. Žiūrovai labai laukia ir šio renginio, ir svečių, kurie visada mielai atvyksta į susitikimus. Tai puikus būdas skatinti nacionalinio kino sklaidą ne tik šalies didžiuosiuose miestuose, bet ir ten, kur naujausius filmus sunku pamatyti.
