Maldos pusryčių tradicija, kai skirtingų religinių konfesijų, skirtingų partijų atstovai susirenka dvasiškai bendrauti, atsirado XX a. JAV. Nacionalinių maldos pusryčių tradiciją Prezidentūroje Lietuvoje pradėjo Prezidentas Valdas Adamkus 2001 metais. Prieš dvejus metus ją atgaivino Prezidentas Gitanas Nausėda.
Šių metų Nacionalinių maldos pusryčių devizas: „Visi mes broliai“. Malda už taiką, už vienybę ir brolybę yra aktuali visur ir visada, bet regis, šiuo metu ypatingai svarbi ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.
Į susirinkusiuosius savo žodžiu kreipsis ir maldai pakvies Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonas kun. Stanislavas Matiukevičius, liudijimais pasidalys sesuo Fausta Palaimaitė SF ir Lietuvos kariuomenės profesinės karo tarnybos karys viršila Dalius Čižeika. Muzikinius kūrinius atliks Merūnas Vitulskis.
Kvietė susijungti maldoje
Prasidėjus maldos pusryčiams, pirmasis kalbą sakė Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonas kunigas Stanislavas Matiukevičius, į susirinkusiuosius kreipęsis Šv. Luko žodžiais ir linkėdamas nepamiršti, jog vienas kitam esame ne svetimi.
„Norime panašėti į Tave, savo kūrėją, tavo tėvišku gailestingumu atsiliepdami tiems, kurie šiandien stokoja bendrystės, patiria nepriteklių, neteko vilties. Padėk mums į kitus žvelgti Tavo akimis, atverk mūsų širdis kiekviename sutiktajame regėti ne svetimą, o bendrakeleivį, kuris ne tik duotas, bet ir padovanotas.
Tavo, Tėve, padovanotam sutiktajam nesiūlysiu ieškoti tinkamo rūbo šiukšlių maiše, bet galvodamas apie jį pakabinsiu drabužį ant pakabos. Neatiduosiu jam bet kokių batų, bet ieškosiu jam tinkamų. Nesušelpsiu vien tik kruopomis, bet pasidalinsiu šokoladiniais saldainiais su riešutais. Neduosiu išmaldos, bet atversiu širdį. Kol kituose matome svetimą, visuomet atrasime priežasčių nieko nedaryti. Suteik, Tėve, drąsos ištarti ne jie, o mes, padėk mums atpažinti tinkamą akimirką dovanoti save, o ne tik perduoti daiktus“, – evangelisto žodžiais kreipėsi S. Matiukevičius.
Prisiminė karius už laisvę
Vėliau pasirodė ir pats Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris šiandieną, sunkių akimirkų akistatoje, ragina nepamiršti mūsų didvyrių, kurių dėka esame laisvi ir galime džiaugtis tuo, ką turime.
„Tai laikas ir proga mūsų kasdienių, daug pastangų reikalaujančių iššūkių akivaizdoje susikaupti dvasioje, pakylėti ją ir pasidalinti bendryste, kuri gimsta maldoje. Malda turi ypatingą reikšmę asmens ir tautos istorijoje, juo labiau, ji yra ypatinga lietuvių tautos istorijoje. Šiandien, kaip tik šiuo metu, kai susirinkome maldos pusryčių, Lietuva į paskutinę kelionę išlydi savo legendinį partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą. Priešo suimtas, bet nepalaužtas, kankinimus ir Sibiro lagerius ištvėręs Tigras laisvę atkovojusioje Lietuvoje daugiau nei 30 metų nepailsdamas liudijo laisvę mylinčiųjų dvasios pergalę“, – kreipėsi Prezidentas.
Jis teigia, jog kovojusieji už Lietuvos laisvę, tą darė ne tik ginklu, bet ir malda, kuri suvienijo ir leido pasiekti taip trokštos laisvės ir palinkėjo, kad ateities kartos saugotų sunkiai iškovotą laisvę:
„Kartu su ginklais spausdami rankose maldaknyges Lietuvos partizanai tvirtai tikėjo, kad jų kova nėra beprasmė, kad Lietuva bus laisva, kad ateistinė blogio imperija neįveiks laisvojo pasaulio ir anksčiau ar vėliau nukeliaus ten, kur jai ir vieta – į istorijos šiukšlyną.
Tuo pačiu tvirtai tikėjo partizanų kovos tęsėjai, laisvės žodį savo ginklu pasirinkę disidentai. Lietuvos partizanai ir kiti laisvės kovotojai iškovojo laisvę, kurią mūsų karta turi saugoti ir ginti. Tegul mūsų kartą taip pat vienija tvirtas tikėjimas, kad istorijos eigą lems ne melu ir smurtu apsiginklavę, dėl savo valdžios drebantys tironai, o laisvę mylinčių ir ją ginti pasiryžusių vyrų ir moterų dvasios jėga. Tegul malda mus jungia ir stiprina.“
Priimkime teisingus sprendimus
Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis taip pat prisiminė išėjusius karius už laisvę, tarp kurių – 1863-1864 metų sukilimo vadai ir kariai, Juozas Jakavonis-Tigras, Čijunė Sugihara, padėję tiems, kuriems pagalbos tuo metu reikėjo labiausiai.
Svarbiausia, ką pabrėžė M. Sabutis, jog kiekvieną dieną priimame lemtingus sprendimus, tad nepamirškime priimti juos tokius, kad galėtume gyventi ramia širdimi ir atsigręžkime į Dievą.
„Susirinkome įvairių pašaukimų, darbų ir tarnysčių žmonės, gyvendami savojo laikmečio sunkumuose ir išbandymuose, matantys vargus, ieškantys sprendimų. Neišvengiamai ir mes darome pasirinkimus, kai kada ypač sudėtingus.
Šie pusryčiai – maldos pusryčiai, tad mes, susirinkę bendrystėje, kreipiame savo širdis į mylintį Dievą, kuris mus pašaukia laisvei, mes kreipiame širdis į Jėzų Kristų, kuris, būdamas Dievas, pasirinko mus išgelbėti, dėl mūsų tapdamas žmogumi, už mus mirdamas ir dėl mūsų prisikeldamas. Jis mums pasakė savo pasirinkimą: „Jus aš draugais vadinu, nes nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Dieve, iš tavęs ateina visi šventi troškimai, visi geri patarimai ir teisūs darbai. Suteik savo tarnams ramybę, kurios negali duoti pasaulis, kad mes širdyse tavo įsakymus mylėtume ir laisvi nuo priešų baimės tavo saugomi visada ramybėje gyventume. Kad kasdien apsispręstume ištarti: „Aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui““, – į susirinkusiuosius kreipėsi evangelikų liuteronų vyskupas.
Ragina gyventi vienybėje
Neatskiriama Nacionalinių maldos pusryčių dalis – liudijimai. Šiandien Prezidentūroje savo liudijimais dalijosi sesuo Fausta Palaimaitė, dirbanti Kauno tardymo izoliatoriuje ir pataisos namuose.
Ji prisiminė širdį šildančią istoriją, kaip atėjo supratimas, kokia jos užduotis tokioje tarnystėje: vos vienas sutiktas žmogus privertė suprasti, kad svarbiausias jos darbas – išmokyti žmones šioje įstaigoje melstis.
„Savo tarnystėj, taip pat ir pareigūnams, kurių be galo sunki užduotis padėt šiem žmonėm pasikeist, padėt panorėt jiems pasikeisti, tarnaudama aš kiekvieną dieną susitinku Kristų, kiekvieną dieną matau stebuklus, nes tai, ką jums pasakoju, tai yra mano kasdienybė. Neįmanoma būtų papasakoti kiekvienos dienos, tų mažų dalykų, kurių net nesitikėtume rasti pataisos namuose, bet juos randame.
Aš manau, kad prisikėlusį Jėzų tikrai susitikti galima tik tarnaujant vargšams, toks mano tikėjimas, toks mano džiaugsmas ir tokia padėka“, – kalbėjo F. Palaimaitė.
Į žmones kreipęsis Lietuvos kariuomenės profesinės karo tarnybos karys viršila Dalius Čižeika prisiminė savo paties istoriją, tai, kas paskatino eiti keliu, kuriuo eina šiandien, o tarp jų – ir artimiausieji, ir partizanai, visi jie – kovotojai už laisvę.
Galiausiai, apibendrinamąją kalbą tarė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, kreipęsis į visus primindamas, jog kiekviename iš mūsų yra Dievo slėpinys. Arkivyskupas metropolitas skatino nepamiršti, kad visi turime ne pačių susikurtą, bet suteiktą prigimtį:
„Vienybė yra žmonijos pašaukimas, nes visi žmonės kyla iš vieno Kūrėjo, kuris padovanojo mums šį pasaulį, nes panoro pasidalinti savo meile su žmogumi. Visgi, negalime nepastebėti šiandieną žmonijoje esančio susiskaldymo ir susipriešinimo. Kas tai lemia? Tarp daugelio mus skiriančių priežasčių, drįsčiau įvardinti vieną, kuri vadinasi pasaulėžiūra – kaip mes matome save, kitus žmones ir pasaulį.“
Galiausiai, arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas primena, kad šiandien sprendžiamos problemos ir nesutarimai kyla dėl pasaulėžiūros nesutarimų, todėl svarbu semtis išminties iš krikščioniškosios tapatybės ir nepamiršti, jog tikėjimas įkvepia vienybei ir sustiprina dvasią.
