Karolina Jancevičiūtė, Kaune esančių atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovė, pasakoja, kad išgyvenant mylimo, artimo žmogaus netektį, visi jausmai yra natūralūs ir priimtini.
„Sielvartą dažnai lydi skausmas, liūdesys, pyktis ar bejėgiškumas. Tai yra natūrali žmogaus būties ir proceso, kurio metu turime susitaikyti su mirtimi ir išmokti gyventi be artimo žmogaus, dalis“, – sako ji.
Gedėjimo stadijos ir sielvarto požymiai
Mokslininkai paprastai išskiria keletą pagrindinių gedėjimo etapų, tai: neigimas, derybos, pyktis, depresija ir susitaikymas su situacija. Tačiau jų eiliškumas, trukmė ir intensyvumas priklauso nuo daugybės susijusių faktorių: gedėjimą išgyvenančio žmogaus emocinės, psichologinės, fizinės būklės, aplinkos, ryšio su mirusiuoju ir t.t.
Galima teigti, kad dažniausiai žmones aplanko šokas, nesvarbu – mirtis staigi, ar artimasis jau kurį laiką sirgo. Vėliau gali pasireikšti ir beprasmybės bei tuštumos jausmas. Pyktis, baimė ir kaltė taip pat dažnai ištinka gedinčiuosius.
„Artimojo netekęs žmogus neretai pasijunta vienišas. Žmogus nori izoliuotis, vengia bendrauti su draugais ar likusiais šeimos nariais, renkasi būti vienas su savo mintimis bei nuogąstavimais. Kiek rečiau akcentuojamas gedulo simptomas yra palengvėjimas. Jį junta žmogus, kurio artimasis ilgą laiką kankinosi, sunkiai sirgo – jo mirtis suteikia viltį, kad dabar artimajam bus lengviau ir geriau.
„Viena dažniausių ir intensyviausių emocijų yra pyktis – asmuo negali susitaikyti, kad prarado artimąjį. Dažnai jaučiama baimė: kaip reikės gyventi be žmogaus, prie kurio buvo prisirišęs ir kurį praradus sunku įsivaizduoti ateitį, kartais bijoma, kad niekas neužpildys tuštumos. Kiek pažengusiame gedėjimo etape atsiranda susitaikymas. Viskas „ištransliuojama“ per jausmus ir emocijas, todėl svarbu pažinti ir išjausti gedulo sukeltus simptomus“, – teigia psichologė-psichoterapeutė Greta Glizikienė.
Psichiniai ir fiziniai simptomai
Gedulą patiriantys žmonės tampa jautresni, nors to gali nepripažinti; pasikeičia jų psichika, atsiranda ir fizinių pokyčių, kuriuos lemia stresas. Žmogus gali pradėti kaltinti save dėl netekties, gailėtis, kad artimajam neskyrė pakankamai laiko. Taip pat gali atsirasti nepasitikėjimo savimi jausmas – manymas, kad visi jus stebi, mintys, kad esate kitoks, „prastesnis“ nei kiti. Prie šios būsenos gali prisidėti ir bejėgiškumo jausmas, žema savivertė.
Sielvartas pasireiškia ne tik psichologiniais požymiais, bet ir fiziniais. Dažnai jaučiamas bendras silpnumas, skausmas skirtingose kūno srityse, apetito bei svorio pokyčiai, nuovargis, miego sutrikimai. Taip pat galimi dažnesni peršalimo simptomai ar net priešingai – žmogus trumpą laiką jaučiasi perdėtai energingas.
„Nemiga – vienas stipriausių požymių. Ji gali privesti prie rimtesnių problemų, pavyzdžiui, depresijos. Jei miego sutrikimai tęsiasi kurį laiką, sapnuojate košmarus, arba negalite miegoti, reiktų sunerimti. Kai
žmogus blogai miega, greta to atsiranda ir kitų sutrikimų: prarastas apetitas, nuovargis, nenoras eiti į darbą ar užsiimti kitomis veiklomis, sukasi negatyvios mintys apie praradimą“, – kalba psichologė-psichoterapeutė.
Prie fizinių ir psichologinių sutrikimų prisideda ir dvasiniai žmogaus išgyvenimai: tikintis asmuo gali jaustis apleistas Dievo, pykti ant jo, abejoti savo tikėjimu. Galimas ir priešingas – atsivertimo pokytis, kuomet pradedama aktyviai lankytis bažnyčioje, melstis už artimąjį, ieškoti vilties maldose, prašyti atleidimo. Kartais taip pat bandoma su prarastu žmogumi užmegzti ryšį per sapnus: tikimasi, kad sapne velionį vėl bu galima apkabinti, rasti atsakymus, atsiprašyti.
Kaip elgtis atpažinus gedulo simptomus
Dauguma gedinčiųjų atsiriboja nuo artimųjų, draugų, jaučiasi vieniši, nors to nepripažįsta. Dažnai ir pats asmuo nejaučia, kad tampa pasyvesnis ir šaltesnis jį supantiems žmonėms, atsisako susitikti ar kalbėti apie patirtis bei jaučiamą skausmą.
„Ir išgyvenantys gedulą, ir šalia esantys žmonės pastebi elgesio pokyčius gedėjimo metu, tik ne visada gali juos teisingai priimti. Žmonės ne visada žino, kokios emocijos ir elgesys yra normalus, o dėl ko verta sunerimti arba kreiptis į specialistus“, – teigia K. Jancevičiūtė.
G. Glizikienė priduria, kad geriau suvokti situaciją aplinkiniai gali tik būdami šalia gedinčio žmogaus.
„Gedėjimas gali tęstis ir trejus metus, tai – labai individualu. Jei su žmogumi spėjome atsisveikinti, jis sirgo ir žinojome, kad prarasime jį – tai vienoks gedulas; jei artimąjį praradome staiga – tai dar kitoks skausmas ir susitaikymo procesas. Negalima nustatyti laiko, kada reiktų kreiptis pas specialistą, bet reikia stebėti save ir tuos, kurie išgyvena netektį. Dažniausiai prastą situaciją išduoda liūdesys ir susimąstymas – žmogus nejuokaus, bus atokiau kitų, vengs viešų vietų bei susibūrimų, atsiminus velionį jam riedės ašaros“, – kalba G. Glizikienė.
Nėra aiškių taisyklių
Gedėjimo ir emocijų išjautimas yra individualus procesas – žmonės skirtingai reaguoja į atsiradusius fizinius, psichologinius bei dvasinius gyvenimo pokyčius.
„Paprastai kiekvienas gedėjimo etapas atlieka tam tikrą psichikos apsaugos funkciją, tačiau, nors ir apibrėžti bei aiškiai įvardinti, šie etapai kiekvienam gali pasireikšti skirtingai, nebūtinai paeiliui, taip pat – atsinaujinti, nuslūgti ir vėl sustiprėti, – pasakoja K. Jancevičiūtė. – Pasitaiko, kad netektį išgyvenantis žmogus gali manyti, kad tam tikras gedėjimo laikotarpis praėjo, jaustis ramiau, tačiau vėliau jis vėl pasineria į jau išgyventą būseną.
Dėl to pačiam žmogui ir jį supantiems aplinkiniams dažnai sunku suprasti, ką tiksliai asmuo jaučia ir kaip būtų galima jam padėti. Bet kokiu atveju svarbu žinoti, kad išgyvenant gedulą stipriai pasireiškiančios neigiamos emocijos, tokios kaip pyktis, depresija, apatija ar baimė yra visiškai normalios, jas išjausti yra būtina. Visa tai yra normali gedėjimo praktika“.
