Anot K. Mišinienės, visuomenėje vis dar vyrauja stereotipas, kad vaikus seksualiai išnaudoja svetimi žmonės. Tačiau statistika rodo, kad neretai seksualinę prievartą vaikai patiria iš jiems pažįstamų žmonių ar šeimos narių.
„Kreivė, rodanti, jog tokio pobūdžio nusikaltimai yra padaromi vaikui artimų, pažįstamų asmenų (tėvų, senelių, brolių, pusbrolių, motinų sugyventinių, šeimos draugų ir pan.) jau seniai kirto penkiasdešimt procentų. Čia yra baisi tragedija, nesuprantu, kodėl tai lieka socialinės politikos planuotojų dėmesio paraštėse – uždaruose būreliuose teisininkai, psichologai apie tai padiskutuoja, bet visuomenė apie tai mažai informuojama.
O tu, štai, sėdi teismo salėje ir matai teisiamą šeimos tėvą, kuris net tokioje situacijoje, rydamas seiles, nesustodamas gali pasakoti apie savo dukrelės genitalijų grožį, koks jis laimingas buvo po judviejų pirmųjų lytinių santykių, jam pavyko juos nufilmuoti“, – pasakoja KOPŽI vadovė.
Dažnai, pasak K. Mišinienės, tokie žmonės nėra sergantys ar agresyvūs nusikaltėliai. Dauguma atvejų tvirkintojai niekuo neišsiskiria iš kitų, jie yra mėgstami draugų, kolegų ir šiems savo bendravimu bei elgesiu nekelia įtarimų.
K. Mišinienė pastebi, kad vaikų prievartautojai nepriklauso vienai socialinei grupei ar profesijai. Todėl manyti, kad didžiausią grėsmę kelia tik neišsilavinę arba tik pasiturintys žmonės yra klaidinga.
„Tokio pobūdžio nusikaltimus gali atlikti politikai, mokytojai, dvasininkai, treneriai, žurnalistai, socialiniai darbuotojai, pareigūnai, gydytojai, taip pat ir bedarbiai, neturintys jokio išsilavinimo, jokio statuso visuomenėje asmenys.
Vis tik matosi kiek aiškesnė tendencija, kad asmenys, turintys potraukį pedofilijai, nesvarbu, realizuojantys jas realiais veiksmais ar ne, renkasi užsiėmimus, kur gali sutikti savo geismų objektus dažniau, be apribojimų, kur jų domėjimasis vaikais nesukels įtarimų“, – priduria K. Mišinienė.
Vaikai nesikreipia pagalbos, nes yra įbauginti
Pasak K. Mišinienės, žmonės turi suprasti, kad seksualinę prievartą patyrusiems vaikams kreiptis pagalbos labai sunku. Dažniausiai jie nesuvokia nusikaltimo masto, be to, yra įbauginti prievartautojų, kurie aukas ne tik patraukia savo pusėn, bet ir daro joms psichologinį spaudimą po to, kai įgyvendina savo planus.
„Pedofilai naudoja platų manipuliacijų arsenalą, kaip antai „bendros paslapties sukūrimas“, „tai buvo abipusis malonumas“, „matai, ką man padarei, kas dabar bus“. Nesibodima ir pačių bjauriausių grasinimų ar šantažavimo nuotraukomis ir video įrašais.
Deja, vaikai neatpažįsta psichologinių manipuliacijų, jie stingsta iš siaubo vien nuo minties, kad apie „tai“ sužinos kiti, ką jie pasakys, kaip supyks ir pasmerks jį...“, – komentuoja K. Mišinienė.
Visuomenė, anot ekspertės, taip pat prisideda, kad seksualiniai nusikaltimai išaiškinami vėlai, o kai kuriais atvejais – niekada neišaiškinami. Nuostata, kad apie vaikų seksualinę prievartą „negražu kalbėti“ paverčia šią temą tabu. To pasekmė – vaikų seksualinis išnaudojimas gali trukti ilgus metus ir apie tai nesužinos atitinkamos tarnybos.
Siunčia žinią suaugusiems
Vis dėlto tam tikrų požymių, kaip galima atpažinti seksualiai išnaudotą vaiką. Dažnai šie vaikai tarp bendraamžių turi „keistuolių“, „vienišių“ etiketę, tačiau galimas ir priešingas elgesys – vaikas gali tapti agresyvus, įnirtingai visokiais būdais save žaloti.
K. Mišinienė siunčia dar vieną žinią suaugusiems: „Gilinkitės į vaikų bėglių istorijas. Beveik visada už nuolatinio bėgimo iš namų, globos įstaigos slepiasi išnaudojimo paliktos žaizdos. Man tikrai apgailėtinai skamba įvairių tarnybų, komisijų bejėgiški dūsavimai, kad gal čia genai kokie, kad vienuolikmetis nakvoja laiptinėse ir vartoja alkoholį suaugusių vyrų kompanijoje, o trylikametė „tikrai niekieno neverčiama“ parsidavinėja internete.“
Tačiau pastebėjus nerimą keliančius ženklus, padėti prievartos aukoms ne visuomet paprasta. K. Mišinienė išskiria specialistų (psichologų, pedagogų, socialinių darbuotojų, teisininkų), galinčių padėti nukentėjusiems nuo seksualinių nusikaltimų, trūkumą mažesniuose miestuose ir regionuose.
KOPŽ vadovė taip pat mano, jog Lietuvoje reikalingas ir Seksualinių nusikaltėlių registras bei profesionali, prieinama pagalba asmenims, kurie dar nėra įvykdę seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, bet jaučia jiems potraukį, taip pat tiems, kurie už šiuos nusikaltimus yra nuteisti.
„Gerai suprantu, jog įkalinimo įstaiga yra tik fizinis barjeras nuteistiems vaikų skriaudėjams, tačiau jų potraukio, elgesio ji nepakeis. Tad pritarčiau nuomonei, kad šie asmenys taip pat turi gauti terapinę ilgalaikę pagalbą, kuri padėtų jiems atpažinti savo impulsus ir mokyti juos valdyti, o tuo pačiu ir atrasti savo vietą bendruomenėje“, – sako K. Mišinienė.
