Primename, kad TV3 Žinioms pavyko susisiekti su nužudytos mergytės mama. Ji pasakojo, kad prieš trejus metus jos mama, 55-erių kaunietė, nužudytosios močiutė per vestuves bandė sudeginti mergaitės mamą, jos vyrą ir miegančius svečius – iš viso 11 žmonių.
Po šio pasikėsinimo moteris Lietuvoje įsivėlė į teismų maratonus, todėl nužudytos mergaitės mama įtaria, kad dukros žmogžudystė galėjo būti jos tėvų kerštas.
Psichologas: „Kalbame apie psichiškai nestabilius, neadekvačius žmones“
G. Navaitis sako, kad tokios situacijos, kada giminaitis kitam artimam žmogui linki mirties, jo pernelyg nebenustebina.
„Statistika rodo, kad daugiausiai smurto ir yra tarp artimų žmonių. Kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, sąlyginai retas atvejis, kad tai būtų kaimynas ar šiaip pažįstamas žmogus, dažniausiai tai yra šeimos nariai arba artimi giminaičiai“, – komentuoja jis.
Plačiau komentuodamas, kas gali lemti tokius kraštutinius veiksmus, specialistas akcentuoja, kad keršto, sukeliančio tragiškas pasekmes, gali imtis tik nestabilios psichologinės būsenos žmogus.
„Tas ir yra svarbu, kad kalbame ne apie atskiras psichines funkcijas, o apie psichinį stabilumą. (...) Kiekvienas lengvai prisimins atvejį, kai kažkas jį pastūmė, užmynė ir tuo metu tiesiog norėjosi tą žmogų „užmušti“.
Tačiau, kadangi dauguma mūsų yra psichiškai adekvatūs, po trijų minučių mes dar buvome įsiutę, bet tikrai jau nesikėsinome, turėdami šautuvą, šauti į tą žmogų, o po dviejų dienų jau tikrai buvome pamiršę.
Kai kalbame apie psichiškai nestabilius žmones, neadekvačius, tai jie sugeba tose būsenose, kurios mums visiems pažįstamos, išgyventi ilgą laiką“, – sako G. Navaitis.
Psichologas dar kartą pabrėžia, kad žmogus, kuris neturi psichologinių sutrikimų, niekada nesiimtų panašaus pobūdžio veiksmų.
„Kiekvienas skaitytojas gali šią situaciją tarsi švarką pasimatuoti. Taip, kartais galima būti labai supykusiam ir ant artimų žmonių, netgi galima nevaldant liežuvio pasakyti „kad tave velnias nujotų“, „kad tu galą gautum“. Bet iš tikro, jeigu į tai pažvelgtume racionaliai, tai kas norės artimo žmogaus mirties?
Todėl ir kalbame apie psichiškai nestabilius, neadekvačius žmones. Ir į ką atkreipiu dėmesį, visuomenė, kurią konkrečiai, šiuo atveju, atstovavo teismas, nesureagavo taip, kaip reikia, ir nesiėmė apsaugos priemonių, kad apsaugotų ir aplinkinius, ir tą žmogų nuo paties savęs“, – sako G. Navaitis.
Psichologas priduria, kad panašiose situacijose daugelis įvykio detalių gali atskleisti tai, kad kraštutinių veiksmų ėmęsis žmogus turėjo psichologinių problemų.
„Dar vienas dalykas šioje situacijoje, kad jeigu jūs ant kažko supykote, pavyzdžiui, ant manęs, ar jūs taip lengvai rasite žudiką, kurį pavyktų pasamdyti? Manau, kad ne. Vadinasi, čia, kaip matome, yra toks filosofinis posakis, kad „panašus traukia panašų“.
Matyt, vienas neadekvatus žmogus susipažįsta ir susidraugauja, ir bendrauja su kitu neadekvačiu žmogumi. Todėl, kaip minėjau, svarbu sustabdyti šitą procesą, kad tas neadekvatumas nesiplėstų, nes jis gali plėstis labai smarkiai“, – komentuoja G. Navaitis.
Teigia, kad panašių situacijų galima išvengti
Psichologas sako, kad žmonės, kurie imasi panašaus pobūdžio nusikaltimų, galiausiai supranta, kad kerštas nesuteikė jokio pasitenkinimo ir tokiu elgesiu tik dar labiau pagilina savo nestabilią psichologinę būseną.
„Pasirinkęs tokias kraštutines keršto formules, būdus, žmogus sužlugdo ir pats save, o tai sąlyginai paprasta įsivaizduoti.
Įsivaizduokime, kad viskas taip ir vyko, kaip šiuo metu pristatoma, bet nei žudikas, nei nužudymo užsakovas nebuvo demaskuoti. Ar jie dabar laimingi? Manau, kad visai priešingai“, – teigia pašnekovas.
G. Navaitis atkreipia dėmesį, kad panašiose situacijose, kada jau ankstesni įvykiai sukelia abejonių dėl žmogaus elgesio ar psichologinės būklės, turi būti imamasi priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią tragiškoms nelaimėms ateityje.
„Jeigu ta situacija yra tokia, ką šiuo metu apie ją žinome, nes kada bylos yra iki galo neištirtos versijų gali būti įvairių ir nereikia jų priimti kaip vienintelės tiesos, mes galime tiesiog svarstyti panašias aplinkybes, neįvardindami konkrečių žmonių.
Visgi pastebėčiau, kad kartais per daug rūpinamasi kaip nubausti, kas, be abejo, reikalinga, bet reikalinga ir suteikti psichologinę pagalbą, išvesti žmogų iš tokių būsenų, kad jis negyventų 5–10 metų keršto laukimu. Todėl, kad tai yra ir jo psichologinis sužlugdymas, ir pavojus aplinkiniams“, – sako G. Navaitis.
Paklaustas, ar įmanoma nujausti, kad artimas žmogus mums gali linkėti nelaimės ar kėsintis į mūsų gyvybę, psichologas sako, kad dažniausiai tai yra įmanoma.
„Manau, kad didele dalimi galime nujausti. Kada kas nors mums kelia nepasitikėjimą, abejones dėl artimo žmogaus, tai nereikia čia kurti kažkokių ypatingų būdų ar metodų tai išsiaiškinti“, – sako jis.
Specialistas priduria, kad įvykus konfliktui ar nesutarimui su artimu žmogumi geriau pasistengti juos išspręsti ir nelaikyti užslėptų skaudulių.
„Kartais tereikia tiesiai paklausti, nes po tiesaus klausimo galbūt paaiškės, kad reikia atsiprašyti. Artimo žmogaus visada verta atsiprašyti. Kad būtų labai aišku, pateiksiu situaciją. Jeigu dabar aš sakau, kad įsižeidžiau dėl jūsų klausimų, tai ne jūsų reikalas aiškinti, kad klausimai buvo normalūs, kad nėra dėl ko įsižeisti, nes ar įsižeisti, ar ne, sprendžiu aš.
Ir tada jums reikia pasakyti „atsiprašau, aš nenorėjau to padaryti“, nes jūs ir nenorėjote. Ir mūsų imitacinis konfliktas išspręstas. Nėra reikalo įrodinėti ir aiškinti savo tiesas, o jeigu žmogus jaučiasi įskaudintas, įžeistas ir tai jis pasakė, reikia jo atsiprašyti. Jeigu jis vis tiek sako, kad toks jaučiasi ir nenori bendrauti, tai tada kaip ir negalime priversti.
Mes santykius, vadovaudamiesi sveiku protu, taip ir nubrėžiame. Jeigu kažkas mano, kad buvo nuskriaustas, įskaudintas ir tai pasakė, o atsiprašymo ir galbūt veiksmo, kuris galėjo pataisyti tą padėtį, neužtenka, tada nuoseklu sakyti, kad „kai tik norėsi, aš su tavim mielai bendrausiu, nes nenorėjau tavęs įžeisti, įskaudinti, kažką blogo padaryti, bet, jeigu tu taip jautiesi, tai tu ir spręsk, kaip mes toliau bendrausim“.
Ir šitie, tarsi, paprasti veiksmai, yra naudingi ne tik tokiose kritinėse, tragiškose situacijose, bet ir išvis tiesiogiai daugelyje kitų bendravimo situacijų“, – sako jis.
Primename, kad naujienų portalas tv3.lt rašė apie tai, kad tiriant nužudytos mergaitės močiutės bylą, dėl mėginimo sudeginti 11 žmonių, buvo atliktos dvi psichologinės ekspertizės, tačiau jų išvados prieštaravo viena kitai – vieni ekspertai konstatavo, kad nusikaltimo metu 55-erių kaunietė buvusi nepakaltinama, kitų ekspertų išvados – priešingos.
Galiausiai per trečiąją ekspertizę nustatyta, kad moteris suprato savo veiksmus. G. Navaitis atkreipia dėmesį, kad panašiose situacijose, kada yra suabejojama pakaltinamumu, turėtų būti atkreipiamas didesnis dėmesys į įtariamojo psichinės sveikatos būklę.
„Čia matau kitą problemą ir rimtesnę. Manau, teisiškai čia viskas yra teisinga, žmogus pakaltinamas, jis baudžiamas, bet jeigu ekspertizės sako, kad žmogus yra „ant ribos“, tai kur psichologinė pagalba? Kur sprendimai, kurie apsaugotų šitą patį žmogų ir visuomenę nuo jo?
Sprendimas dažnai būna imkim ir uždarykime. Geras sprendimas, jeigu reikia uždaryti, o ką daryti su tais, kurie neuždaryti? Jiems irgi reiktų pagalbos“, – teigia specialistas.
