Įdomu, kad abi šios salos – visiškai skirtinguose šalies pakraščiuose.
Ko gero bent kol kas mažiau žinoma iš jų yra Ilzenbergo dvaro parko dalimi tapusi Meilės sala Ilgio ežere, kurį per pusę dalina valstybinė siena tarp Latvijos ir Lietuvos. Vietiniai gyventojai prisimena seną, XIX a. vidurį siekiančią legendą apie dviejų jaunų žmonių meilę, iš kurios daugumai būtų galima pasimokyti kantrybės ir ištikimybės.
Kaip pasakoja Ilzenbergo dvaro vietininkas Gintaras Bingelis, Ilzenbergo gyvenvietės jaunimas pamėgo švęsti įvairias šventes, o ypač Jonines, gan nedidelėje ežero saloje. Joje auga senas, apie 300-us metų žaliuojantis, ąžuolas – tvirtumo ir ilgaamžiškumo simbolis. Tad merginos tikėdavo, kad šioje saloje ištarti meilės žodžiai išliks tokie pat tvirti kaip ir tas ąžuolas. Ir būtent todėl jos net ir pačios siekdavo įvilioti vaikinus plaukti į šią salą.
„Kalbama, kad vienam vaikinui Jonui prisipažinus meilėje merginai, vardu Ieva, jų meilė išliko tvirta nepaisant to, kad jie nesimatė 12 metų – vaikiną žandarai rekrutavo į caro armiją. Dar pasisekė, kad ne 25-eriems, kaip būdavo seniau. Jis grįžo jau nebesitikėdamas sutikti savo jaunystės meilės, tačiau ji visą laiką jo laukė“, – pasakojo G. Bingelis.
Traukia turistus
Prieš kelis metus dvarui prisikėlus naujam gyvenimui, nuspręsta įamžinti šią legendą. Į salą Ilgio ežere buvo nutiestas medinis tiltas – jis taip pat pavadintas Meilės vardu. Anot Ilzenbergo dvaro vietininko, tiltas su sala yra bene labiausiai atvykusius turistus traukiantis objektas visame dvaro parke.
„Apskritai parkas suskirstytas į devynias emocines zonas. Meilės tiltas ir sala priklauso Intrigos zonai. Per kelerius metus veiklos pastebėjome, kad turistus labiausiai sužavi būtent ši dvaro parko vieta“, – tvirtino G. Bingelis.
Anot jo, asmenines progas dvarvietėje pasirinkę švęsti žmonės dažnai mėgsta prie Meilės salos fotografuotis, ypač – jaunavedžiai. „Istorija apie ilgaamžę meilę pavergia daugumą čia apsilankiusių, tad jaunavedžiai ko gero tikisi, kad įsiamžinus šioje vietoje tokia pat tvirta meilė sies ir jų santykius.“
Pusė priklausė lenkams
Jei viena Meilės sala savo legendą pasakoja šiauriniame Lietuvos pakraštyje, kita dalina Nemuną pusiau ties Druskininkais. Ji vietiniams gyventojams paliko tiek smagių, tiek kartesnių prisiminimų.
Prieš šimtą metų į Meilės salą rinkdavosi Druskininkų ir aplinkinių gyvenviečių jaunimas pasilinksminti. Būdavo kuriami laužai, netrūko šokių ir dainų. Jaunuoliai tikėdavo šios salos meilės galia ir turėdavo savo ritualų.
Pavyzdžiui, vaikinai ir merginos išsiskirstydavo į skirtingus salos krantus ir į Nemuną paleisdavo vainiką su žvakute ir savo vardu. Vainikai, tekėdami pasroviui, susitikdavo – salos gale laukiantys budintieji stebėdavo susiporavusius ir paskelbdavo jų vardus.
Tarpukariu Nemuną kirto ir demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos, tad sala spygliuotomis vielomis buvo padalinta pusiau. Bandančių prasmukti pas merginas iš kito kranto gailima nebuvo. Nepaisant to, saloje, buvo pastatytas ir tiltas iš kranto į salą, kursavo garlaivis, gabenęs žmones į paplūdimį, joje atsirado ir persirengimo kabinų.
Deja, kitaip nei puoselėjama sala Ilgio ežere, šiandien Nemuno Meilės sala visiškai apaugusi medžiais ir į ją užklysta tik vienas kitas smalsuolis.
