O štai dvarui ypatingos dangos prireikė atradus buvusios dangos liekanas ir, kaip juokauja pastato savininkai, dvare įsikūrus bildukui. Tiesa, maumedžio gontai, užsakyti dar vasarį, Lietuvą pasiekė tik dabar. Tad visa gontų į Lietuvą kelionė – mūsų reportaže.
Daugiau apie tai – TV3 Žiniose.
Maumedžio kaladę mechaniškai, meistras Edvardas suskaldo gabalais. Nupjauna likučius.
„Va čia tas baltumas. – Kai yra tas baltumas, tai nupjauname, nes jeigu tas baltumas lieka, mediena netenka kokybės ir patvarumo.“
Ir čia mašinų įsikišimas baigtas.
„Čia štai tokie va gontai, prašom.“
Toliau paruoštą medieną meistras nešasi prie savo darbo vietos, patogiai įsikuria ir taip gimsta pirmasis gontas – medinė lentelė, viena iš tūkstančių, kurių reikia Čiulų dvarui.
Gaminti gontus rankomis vienas malonumas, kaip sako meistras.
„Keturiasdešimt penkerius metus tai darau. Aš jau, kaip tas žievėgraužis medyje. Ir rankos nepaskausta. Jeigu jau pradedu verkšlenti, kai skauda rankas, tai žmona tuoj patepa savo vyreliui jas tepalu“, – sako gontų meistras Edwardas Bieliakas.
Ir taip juokaudamas per dieną vyras rankomis pagamina ne vieną dešimtį tokių štai lentelių. Kai darbas rankomis baigtas, belieka lentutėje specialiomis staklėmis įpjovą padaryti.
Net ir džiovinamos lentelės, kaip sako darbininkai, irgi natūraliai. Štai tokios lentelės džiovinamos ne džiovyklėse, o tiesiog va, kepinant saulei, išsilaiko 30 procentų ilgiau, nei džiovinamos džiovyklėje.
Tai šeimos amatas, kaip sako meistro sūnus Robertas. Gontus kadaise čia, kone Zakopanės pašonėje, gamino jo prosenelis, senelis, ir dabar juos kuria pats kartu su tėvu. Šios lentelės, kaip sako Robertas, labai populiarios Lenkijoje, mat šiais gontais dengiami namai, bažnyčios. Unikali danga, dėl gamybos būdo.
„Tai gontas, kuri kadaise gamindavo seneliai, proseneliai. Prieš 200 – 300 metų, ir jie gamindavo rankomis. Be jokių staklių. Tai tokia tradicinė danga. Tai labai ilgalaikė danga“, – sako „Rob-Gont“ vadovas Robertas Beliakas.
Ir štai prabėgus nei daug nei mažai – trims mėnesiams nuo dienos, kai filmavome Lenkijoje, gontai jau Lietuvoje. Ir jau pradėtas dengti stogas.
Medinius dvaro rūmus, pastatytus XIX a. II pusėje, prieš septynerius metus įsigijo jauna šeima. Ji ir sugalvojo būtent gontais dengti renovuojamą senutėlį dvarą.
„Po apačia radome išlikusių ir senųjų gontų. Gerai matėsi, kaip tie gontai atrodė, ir mes bandėme surasti, kuo autentiškiau atkurti“, – kalba dvaro savininkė Elena Šimaitienė.
„Šio stogo dangos garantinis laikas – 10–15 metų. O štai laikys jis 50–60 metų“, – sakė R. Beliakas.
Bet paaiškėjo, kad rankomis gontų Lietuvoje niekas negamina, o gaminami staklėmis, nėra tokie patvarūs, kaip gaminti rankomis. Įkvėpė Pavoverės bažnyčios stogas. Tad teko įveikti tūkstančius kilometrų ir laukti beveik metus, kol dvaras bus apdengtas unikalia danga. Vieno gonto kaina – euras. O štai čia, kaip sako Elena – šešiasdešimt tūkstančių tokių lentelių. Tad stogo kaina nemenka. Tik štai šeima nori dvarą atkurti kuo panašesnį į buvusį.
Atnaujinamo dvaro sienos slepia gausybę istorijų. Šeimininkai sako slepia ir slėps. Mat čia apsigyvenęs bildukas. Ir tai pasirodo ne pramanai.
„Darbininkai čia, kai restauravo sienas, sakė, kad čia kartais girdisi kažkokių keistų garsų“, – E. Šimaitienė.
Va ir padeda bildukas išsaugoti dvarą, kuris jeigu viskas pasiseks laiku, po trejų metų atvers duris lankytojams, kaip interaktyvus Skaičių muziejus.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
