Jis nurodo, kad turbūt nėra formalesnio renginio už laidotuves, todėl ir apranga tokiai progai turėtų būti kaip įmanoma labiau tradicinė ir formali.
„Apranga yra neverbalinė užuojauta velionio artimiesiems, todėl ji turėtų būti kiek įmanoma tradiciškesnė. Pagal visas aprangos tradicines taisykles, kuo apranga tamsesnė, tuo ji yra formalesnė. Todėl laidotuvėms aprangos spalva turėtų būti juoda, tamsiai pilka arba kuo tamsesnė.
Taip, maža ko nepasitaiko gyvenime, kartais susiklosto aplinkybės, kai žmogus neturi galimybių apsirengti vienokių ar kitokių drabužių. Be abejo, tokiais atvejais svarbiausias dalykas yra apsilankymas, žodžiai, o apranga, galima sakyti, yra trečias pagal svarbą elementas.
Tad jeigu yra galimybė, ji turėtų būti kiek įmanoma tamsesnė, jeigu nėra – niekas iš laidotuvių neišvarys apsirengus ir, pavyzdžiui, žalią kostiumą“, – sako etiketo specialistas.
Jis pažymi, kad šią tradiciją reikėtų skiepyti ir vaikams, mat jie yra suaugusiųjų atspindys:
„Vaikai taipogi turėtų būti mokomi išreikšti pagarbą velioniui, užuojautą jo artimiesiems. Jie turėtų suprasti, kad tai galima padaryti ne vien gražiu elgesiu, bet ir apranga.“
Vis dažniau atsisakoma nešioti gedulo drabužius
Ne vienam kyla klausimas – ar po laidotuvių artimiesiems reikėtų nešioti gedulo drabužius? G. Drukteinis pabrėžia, kad tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas ir pasirinkimas, tačiau pasaulis vis labiau šiuolaikiškėja ir tokios tradicijos pamažu nyksta.
„Bendra tendencija yra tokia, kad galų gale mes suvokiame, jog mirtis yra neatsiejama gyvenimo dalis, tokia Dievo valia. Man atrodo, kad svarbiausius dalykus kiekvienas iš mūsų išgyvena viduje ir tą demonstruoti visam pasauliui gal ne visuomet yra prasminga, tikslinga, galų gale, šiuolaikiška.
Pagarbą ir širdgėlą galima išreikšti kur kas subtilesniais, rafinuotesniais būdais negu visą laiką vaikščioti apsirengus juodai, nebesijuokti, barstyti galvą pelenais. Šiuolaikinės mados daro pasaulį liberalesniu ir, tiesą sakant, man atrodo, kad tai yra patogiau visiems“, – svarsto etiketo specialistas.
Gėlės ar vainikas?
Einant į laidotuves, įprasta nešti gedulą simbolizuojančios baltos spalvos chrizantemų, lelijų, rožių ar kitų gėlių. Jų pasirinkimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus, tačiau įprasta nešti lyginį gėlių skaičių. G. Drukteinis sako, kad ši tradicija yra kilusi iš senų laikų:
„Gėles laidotuvėse yra senų antikinių civilizacijų išradimas, nes gėlės visada simbolizuodavo naujo gyvenimo pradžią. Kiekvienas suvokdavo, kad miręs žmogus neišnyksta, o išeina į kitą pasaulį. Patvirtinant mūsų tikėjimą, kad jis išeina į geresnį pasaulį, žmonės ir pradėjo nešti gėles kaip įrodymą, kad mes suprantame, jog dabar prasidėjo kita kelionė.
O į laidotuves nešti porinį gėlių skaičių yra gotiškoji tradicija. Taip akcentuojamas gyvenimas prieš mirtį ir po jos, todėl to ir dabar yra laikomasi.“
Etiketo specialistas sako, kad jis palaiko ir žmonių sprendimą į laidotuves nešti gėlių vainikus, mat jis ne tik padeda papuošti velionio karstą ir kapą, bet ir yra vienas patogiausių pasirinkimų didesnėms žmonių grupėms.
„Vainikas yra bene patogiausias būdas padovanoti gėlę nuo kolektyvo ar būrio žmonių. Tai patogiau nei, tarkim, kiekvienam ateiti su gėlėmis ar žvakėmis. Taip pat vainikas yra logistiškai lengvai sutvarkomas daiktas, lengvai pernešamas, užimantis pakankamai optimalią vietą.
Aš tame tikrai nematyčiau nieko blogo, tai graži senovinė tradicija, turinti seną istorinę prasmę“, – neabejoja G. Drukteinis.
Ar reikėtų nešti pinigų?
Šiais laikais sparčiai populiarėja ir piniginė parama vokeliuose velionio artimiesiems. Etiketo specialistas sako, kad tai yra graži tradicija, tačiau įvardinti, kokia suma turėtų būti nešama, neįmanoma.
„Aš šioje tradicijoje įžvelgiu prasmę ir logiką. Velionio artimiesiems, kurie yra ištikti didelio skausmo, paprastai nesiruošia tokiems atvejams, grynų pinigų trūkumas dar labiau apsunkina visą susiklosčiusią situaciją.
Pinigai, kuriuos draugai, artimieji ar velionį pažįstantys žmonės duoda velionio šeimai, yra skirti netikėtoms ir nemalonioms logistinėms problemoms. Man atrodo, kad tai yra gražu ir prasminga.
Suma, be abejo, turėtų būti simbolinė, priklausanti nuo kiekvieno žmogaus galimybių – ar tai bus 10 eurų, ar 100 eurų. Niekas nebekompensuos didžiojo praradimo, bet bet kokia suma tokiu atveju yra brangi“, – nurodo G. Drukteinis.