Kaip kilo idėja viską mesti Lietuvoje ir leistis į nuotykius Azijoje?
Paulina: Niekada nebuvau svetima pasauliui, nes keliauti pradėjau gana anksti. Polinkiui keliauti įtakos turėjo ir mano brolis, kuris vos tik baigęs mokyklą pradėjo keliauti po įvairiausias šalis. Mane įkvėpė jo nuotykių kupini pasakojimai, todėl ėmiau svajoti, kad vieną dieną ir aš taip keliausiu po pasaulį. O būtent apie šios mūsų kelionės idėją norėčiau, kad papasakotų Gintas, kuris ir buvo viso šio nuotykio iniciatorius.
Gintas: Ši kelionė buvo kelių žmonių ir tam tikrų vidinių išgyvenimų rezultatas. Manau, didžiausią įtaką šiam sprendimui turėjo mano mama, kuri keliauja nuo pat jaunystės. Net tada, kai Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai ir kelionės buvo itin retas įvykis, ji sugebėjo aplankyti Australiją. Nors aš nebuvau linkęs keliauti, visgi mano vidinis balsas man kuždėjo, kad vieną dieną ir aš nuveiksiu kažką panašaus. Ačiū, mama, didžiuojuosi tavimi.
Taip pat mane inspiravo vienas geriausių mano draugų, kuris keturiems mėnesiams išvyko į Aziją. Tai buvo įrodymas, kad tokios kelionės egzistuoja ne tik filmuose ar „Instagram“ socialinėje erdvėje. Įtakos turėjo ir mano nuolatinis gilinimasis į save. Kažkaip svarsčiau, kad viską metęs ir atsiribojęs nuo savo aplinkos, aš sugebėsiu atrasti vidinę ramybę.
Prisimenu, kai prieš dvejus metus pasipiršau Paulinai ir kažkurį vakarą užklausiau, ar vietoj brangių vestuvių nenorėtų išlėkti pakeliauti. Ji net nedvejojusi sutiko! Tuo metu tas pokalbis atrodė labiau pagrįstas svajonėmis, kol nepradėjome žingsnis po žingsnio viskuo domėtis, taupyti ir po pusantrų metų, susikrovę tris kuprines, leidomės į kelionę.
Koks buvo pirminis jūsų kelionės maršrutas?
Paulina: Kažkokio labai konkretaus plano net ir neturėjome, tik kelionės metu norėjome aplankyti Ginto draugą Kambodžoje, sutikti Šv. Kalėdas su mano brolio šeima Vietname ir aplankyti Ginto tetą Australijoje. Tai buvo tarsi mūsų kelionės pagrindas, aplink kurį dėliojosi visa likusi kelionė. Nenorėjome planuoti labai detalaus viso kelionės maršruto, nes norėjome jaustis laisvi ir nesuvaržyti bei likti ten, kur jausime, kad norisi pabūti ilgiau.
Kiek jau laiko keliaujate? Kiek skirtingų vietų per šį laiką spėjote aplankyti?
Paulina: Iš Lietuvos išskridome lapkričio 14 d., tad savo namais pasaulį laikome jau 5 mėnesius. Kalbant apie skirtingas vietas, tai sunku ir suskaičiuoti, bet mūsų pasuose jau yra 6 skirtingų šalių antspaudai – Tailando, Kambodžos, Vietnamo, Singapūro, Indonezijos ir Australijos.
Ar sunku įsilieti į kitą kultūrą, pritapti prie kitos tautybės žmonių, adaptuotis prie kardinaliai pasikeitusio klimato?
Paulina: Mes net ir nenorėjome įsilieti, kažkam įtikti ar pritapti, mes tiesiog buvome savimi. Stengėmės būti labai atviri ir draugiški mus supančiai aplinkai. Bandėme, kuo labiau pažinti ir gerbti vietinę kultūrą – su plačiai atverta širdimi ieškojome nuotykių, naujų patirčių ir dar nepatirtų emocijų.
Būdami atviri aplinkai, mes sugebėdavome lengvai rasti bendrą kalbą su vietiniais, kurių žvilgsnis į mus buvo kitoks nei į eilinius turistus. Mums pavykdavo atrasti tarpusavio ryšį, o dažnai užsimegzdavo ir nuostabios draugystės. O klimatas mūsų pirmaisiais mėnesiais tikrai nelepino – lietingos ir apniukusios dienos išties priminė Lietuvą, todėl jautėmės beveik kaip namie.
Kas buvo sunkiausia išvykus iš Lietuvos?
Gintas: Mintyse peržvelgus visus 5 mėnesius išskirčiau tik du dalykus. Pirmiausia, tai individualaus laiko neturėjimas, tokia ilga kelionė – tai puikus išbandymas poroms, nes tikrai nėra lengva kartu išbūti 24/7. O antra – gyvenimas „iš kuprinės“, kuomet nespėjus apsiprasti su vieta ir išsikrauti daiktų, vėl keliesi ir leidiesi į nuotykius.
Paulina: Geras klausimas. Pritariu Gintui, nes tikrai šie du dalykai reikalavo daugiausia mūsų kantrybės. Taip pat kelionės pradžioje buvo sunkiau dėl pasikeitusios laiko juostos ir kitokio klimato, kuomet lietuvišką ir apniukusį orą pakeitė svilinantis karštis. Praėjo nemažai laiko, kol įsivažiavome į naują ritmą ir galėjome ramiai miegoti.
Kuris Azijos kampelis jums paliko didžiausią įspūdį?
Paulina: Jei kalbėtume apie vieną konkrečią vietą – tai labai giliai į atmintį įsirėžė susitikimas su laukiniu pasauliu ir gamta – Šiaurės Sumatroje plytinčiomis Bukit Lawang’o džiunglėmis.
Vien atvykimas iki džiunglių buvo kažkas nerealaus. Prisimenu, kai važiavome siaurais ir vingiuotais žvyrkeliais, kuriuose vis prasilenkdavome su mokykliniais autobusiukais, ant kurių stogų sėdėdavo vietiniai vaikai, ar netikėtai kelią užkirtusiomis laisvai besiganančiomis karvėmis bei avimis. O atvykus į miestelį turėjome pereiti traškantį ir iš pirmo žvilgsnio pasitikėjimo nekeliantį beždžionių tiltą, kuris vedė į mūsų nakvynės vietą.
Svarbiausias ir didžiausią įspūdį palikęs šios kelionės įvykis – net parą laiko trukęs žygis po tikras laukines džiungles, kurio metu netikėtai užsimezgė draugystė su laukiniais gyvūnais – orangutango patele ir jos mažu jaunikliu.
Nors iš pradžių susitikimas buvo nedrąsus ir gyvūnų akyse galėjome matyti nepasitikėjimą, visgi po kurio laiko jie apsiprato ir kuo ramiausiai prisėdo vos per metrą nuo mūsų. Jautėmės lyg filme – tiesiog sėdėjome ir žiūrėjome vieni kitiems į akis. Sunku žodžiais perteikti tą magišką jausmą, bet labai tikiuosi, kad tai pavyks padaryti, sukuriant filmuką mūsų „Youtube“ platformos paskyroje – „Nes jie norėjo saulės“!
Kokie yra įdomiausi jūsų kelionės atradimai?
Paulina: Tam, ką mes atradome, norėtųsi didesnių žodžių, todėl žodį įdomiausi, pakeisčiau į prasmingiausi. Gal nuskambės kiek filosofiškai, bet mes iš naujo atradome žmogų.
Po tam tikro laiko akis priprato prie nuostabios gamtos, todėl visi pakeliui išvysti kalnai, kriokliai ir paplūdimiai ilgainiui tapo vienodi ir tiek daug džiaugsmo kaip pirmaisiais kelionės mėnesiais mums nebeteikė. Tuo tarpu su žmonėmis buvo atvirkščiai.
Naujos pažintys mūsų kelionei suteikdavo daugiau spalvų – kuo ilgiau keliavome, tuo įdomesnius ir gražesnius žmones savo kelyje sutikome. Todėl, be jokios abejonės, – visos pasidalintos ir įkvepiančios istorijos, visos užsimezgusios draugystės – tai pats prasmingiausias ir įdomiausias šios kelionės atradimas.
Ar teko patirti kultūrinį šoką? Kas kėlė didžiausią nuostabą?
Paulina: Žinoma, nes didžioji dalis Azijos šalių turi kitokį, mums neįprastą, švaros ir estetikos suvokimą. Pradžioje mus stipriai šokiravo ir net pykdė elementarios tvarkos bei higienos nebuvimas.
Pakelėse mėtėsi šiukšlės, šalia maisto gaminimo vietų ramiai šmirinėjo tarakonai ir lakstė žiurkės, nakvynės namuose susidurdavome su nešvaria patalyne, o jūros grožį užgoždavo į ją įtekančios miesto nuotekos. Visgi po kurio laiko išmetėme iš galvos nusistovėjusius švaros standartus ir priėmėme Aziją tokią, kokia ji yra.
Pasidalinkite gurmaniškais atradimais Azijoje, ką išskirtinio teko ragauti?
Paulina: Na, keptas tarantulas Kambodžoje tikrai buvo išskirtinis patiekalas, pareikalavęs nemažai mano drąsos – paragavau tik truputį, o Gintas suvalgė daugiau nei pusę tarantulo! O apskritai man, kaip kavos mylėtojai, didelį įspūdį paliko vietnamietiška kava, jos skonis ir aromatas. Ypač Hue miestelyje, kur kavos meistrai vieninteliai visame Vietname daro kavą net iš 3 skirtingų kavos rūšių, pagardindami ją druska ir kondensuotu pienu. Vien dėl kavos galėčiau ten gyventi!
Gintas: Tarantulo skonis nebuvo toks baisus kaip išvaizda. Man jo skonis priminė trintus avinžirnius, tik jo kojos sunkiai susikramtė, o plaukeliais apsivėlė visa burna. Dar prie tokių išskirtinių skonių paminėčiau ragautą kengūrieną. Nors mes esame šiek tiek nusistatę prieš mėsos valgymą ir mūsų racione ji nedominuoja, visgi kengūriena paliko išties gerą įspūdį – labai liesa, minkšta ir tikrai skani mėsa.
Kaip koronaviruso protrūkis pakoregavo jūsų planus? Kaip sekasi karantiną praleisti svetimoje šalyje? Kada planavote grįžti į Lietuvą?
Paulina: Viruso pandemija, paralyžiavusi visą pasaulį, tikrai kardinaliai pakoregavo ir mūsų kelionės planus. Vietoj kelionės vienu gražiausiu Australijos keliu – Great Ocean Road – mes šiuo metu esam strigę, karantiną leisdami Australijos sostinėje Kanberoje, kurioje mus svetingai priėmė Ginto teta.
Visgi skųstis tikrai negalime, nes čia jaučiamės gerai ir saugiai. Sakyčiau, mums net labai pasisekė, kad tokioje situacijoje turime mus priėmusius giminaičius, kurie mums davė erdvų kambarį ir dušą, šalia naujųjų namų žaliuoja didžiulis parkas, o Ginto tetos vyras savo garaže mums įrengė net mini sporto salę.
Labai džiugu, kad Australijos valdžia puikiai tvarkosi su įtempta situacija ir visais įmanomais būdais stengiasi užkirsti kelią viruso plitimui. Nors į Lietuvą pagal pirminį planą turėjome grįžti balandžio-gegužės mėnesiais, dėl susiklosčiusių aplinkybių, panašu, kad dar teks truputį pabūti.
Ko labiausiai pasiilgote?
Paulina: Labiausiai ilgiuosi šeimos, ypač savo mamytės, su kuria esame labai artimos. Kartais labai pasiilgstu tų dažnų ir ilgų pokalbių, kuriuos turėdavome Lietuvoje.
Taip pat labai pasiilgau savo draugių ir nuoširdžių pokalbių prie kavos puodelio, kuomet išnarpliojamos visos įmanomos temos. Su draugėmis turime labai stiprų ryšį, tad kartais tikrai labai jų ilgiuosi.
Pasiilgome ir sveiko, skanaus, lietuviško maisto skonio. Tik išvykę supratome, kaip gera Lietuvoje turėti galimybę rytais išsivirti sveiką avižinę košę ar tiesiog parduotuvėje nusipirkti varškės.
Gabrielė Tekutytė
