„Viskas prasidėjo jau seniai. Prieš maždaug 15 metų, kai mano sūnui buvo kokie 22–23 metai. Jam labai dažnai būdavo problemų su gerklės ligomis, dažnai sirgdavo angina. Po paskutinio susirgimo šia liga, jam labai užpūliavo gerklė, gydytojai pasakė, kad būtinai reikės išoperuoti anginą.
Po operacijos sūnaus dar nepaleido iš ligoninės. Sūnui dažnai kildavo spaudimas, labai negerai jausdavosi. Jaunam vaikui spaudimas buvo užkilęs iki 200. Ligoninėje padarė tyrimus ir paguldė į nefrologijos skyrių (ten gydomos įvairios inkstų ligos).
Po to jam jaunam atliko biopsiją (procedūrą, kurios metu iš kūno paimamas nedidelis audinio gabalėlis tyrimui) ir po šio tyrimo gydytojai pamatė, kad sūnaus inkstas yra pavytęs“, – apie ligos pradžią pasakoja Lilija Belazarienė.
„Taigi visi sveikatos negalavimai prasidėjo nuo anginos. Pamenu kai būdavome mes mažiukai, eilės pas gydytojus susidarydavo, nes visi norėdavo operuotis anginą, o šiais laikais atėjo kažkokia „mada“, kad mažai kas operuojasi.
Nuo anginos buvo ir mano mamai blogai su sąnariais, negalėjo pavaikščioti. Tais laikais gydytojas jai net pasakė, kad arba ji operuojasi anginą, arba jai nebeduos biuletenio“, – prisimena pašnekovė.
Atsisakė dializės
„Visus šiuos metus sūnus nesijautė gerai. Pergyveno dėl savo sveikatos, tačiau per daug ir nesitikrino, vaistų reguliariai negėrė. Vėliau pasidarė tyrimus, o rezultatai nieko gero nežadėjo“, – pasakoja Lilija.
Po to, kai gydytojai ištyrė inkstus ir pamatė, kad jie yra pavytę, Rimui Belazarui gydytojai norėjo skirti dializę. Tai pakaitinė inkstų terapija, kuri taikoma, kai savi inkstai nebesugeba tinkamai funkcionuoti: apvalyti organizmo nuo medžiagų apykaitos produktų, pašalinti vandens pertekliaus.
„Mes nenorėjome, kad sūnui skirtų dializę. Vis tik jis jaunas vyras, dirba, turi šeimą, būti prisirišus prie ligoninės būtų labai nepatogu, nes dializę atlikti reiktų pastoviai. Todėl tada nusprendėme, kad reikia ištirti mano inkstus, ar jie tiktų sūnui, kad nereikėtų dializės.
Mirusio žmogaus organų parametrai atitinka tris parametrus iš penkių, o mano atitiko beveik visi penki. Tada nusprendėme, kad geriau gyvo, o ne mirusio žmogaus donoras, kad sūnus galėtų ir toliau gyventi gražų ir normalų gyvenimą“, – apie tai, kaip nusprendė tapti gyvu donoru pasidalino Lilija.
Sunkus pooperacinis laikotarpis
Moteris tikina, kad pati operacija pavyko sėkmingai, nebuvo jokių nesklandumų. Sunkiausias buvo pooperacinis laikotarpis. Moteriai jis praėjo sunkiau , o sūnui lengviau. „Pats chirurgas pasakė man, kad mano pjūvis per šoną labai bjaurus, skausmingas, o vaikui dėjo per kirkšnį“, – pasakoja pašnekovė.
Operacija buvo atlikta lapkričio mėnesį, o dirbti moteris pradėjo jau balandį. „Ilgai dar visa persikreipusi vaikščiojau, šonas, kurį skaudėjo nedavė dar ilgai atsipalaiduoti, jis buvo tarsi sutrauktas. Lankiausi pas kineziterapeutę, daug mėnesių po operacijos negalėjau išsitiesti. Miegoti taip pat negalėjau ramiai, buvo sunku ir apsiversti.
Sūnus dabar laikosi puikiai. Neseniai darė jam biopsiją, greitu metu darys dar vieną. Po operacijos sūnaus kūnas vis dar yra labai išbertas, visas kūnas dideliais spuogais, tačiau gydytojas nuramino, sakė, kad tai normalu, taip būna, nes tai šokas imuninei sistemai“, – apie tai, kaip dabar jaučiasi sūnus ir ji, pasidalino pašnekovė.
Operacija baimės nekėlė
Po operacijos jie abu negalėjo nieko kilnoti, kokius 3 ar 4 mėnesius. Sunku buvo net gi pasigaminti sriubos, nes net puodas būdavo per sunkus, tačiau dabar jau viskas gerai.
„Operacijos nebijojau, nes jos metu nieko nejaučiau. Išvežė į operacinę, o po to jau atsibudau palatoje. Po to buvau paguldyta į palatą, kurioje gulėjau tik aš viena. Buvo be galo sunku. Dvi dienas negalėjau be pagalbos atsistoti iš lovos, nueiti į tualetą.
Po to man virvę pririšo gale lovos, tai jos pagalba jau atsistodavau. Kaip sakant, visko galima išmokti, viskas yra praeinama ir atrodo visai nesunku“, – šypsosi moteris.
Po operacijos moterį gydytojai tikrindavo kas tris mėnesius. Dabar ji pas gydytojus buvo gegužės mėnesį, o sekantis vizitas po naujųjų metų. Tyrimų rezultatai visada būdavo geri.
„Tik šlapimo takuose rado bakterijų, turėjau gerti ne vieną porciją antibiotikų, tačiau aš ir anksčiau turėjau problemų su šlapimo pūsle. Dažnai būdavo uždegimai.
Vandens dabar labai daug reikia gerti, gyvenime tiek negerdavau tikrai. Dabar pasidedu porą litrų ir vis gurkšnoju praeidama. Vis tiek liko tik vienas inkstas tai ir to vandenuko jam reikia dabar daugiau“, – juokauja Lilija.
Įsigijo donoro kortelę
Po šios operacijos moteris įsigijo ir donoro kortelę bei tikisi, kad galbūt ateityje padės dar vienam žmogui. Padėti Rimui norėjo ir jo žmona, tačiau pirmumo teisė buvo Lilijai, nes ji Rimo mama. „Vis tempėm ir tempėm šią operaciją, šnekėdavom, kad gal reikės. Aš jau iš karto sakiau, nedvejodama, kad tikrai atiduosiu inkstą jei tik jis tiks“, – prisimena Lilija.
Moteris dabar labai džiaugiasi, kad padėjo savo sūnui. „Atiduočiau viską dėl sūnaus, atrodo ir abu inkstus atiduočiau, jei tik reikėtų. Kai vežė mus abu į operacinę sakiau, kad nesvarbu ar atsikelsiu, svarbu tegul užmigdo, kad nieko nejausčiau. Dabar esame abu patenkinti ir laimingi“, – jautriais žodžiais dalinasi Lilija.
