Monika pasakoja, kad per įvairias progas kitiems dovanoti savo rankų gamybos dovanas ją išmokė mama. Todėl ji šią prasmingą tradiciją norėjo tęsti ir pati susilaukusi dukters. Iš pradžių dovanos buvo visai nesudėtingos – muiliukai, uogienės, o kai Kamilė tapo paaugle, jos ėmė kepti sausainius.
Ši veikla iš karto sulaukė pasisekimo, mat daugelis Monikos aplinkos žmonių patys arba nerasdavo laiko, arba tingėdavo tuo užsiimti.
„Pabandėme ir tai labai pasiteisino, apdovanojome visus artimiausius žmones, draugus, prieš Kalėdas sausainių iškepdavome šimtais. Mes buvome susitarusios, kad darome tai tik tada, kai esame pozityviai nusiteikusios, o kai pavargstame, liaujamės tai dariusios ir pailsime.
Žmonės klausdavo, kodėl jais neprekiaujame, bet aš sakydavau, kad sunku įvertinti sugaištą laiką ir pastangas pinigais“, – prisimena Monika.
Visgi prieš porą metų jos pabandė suskaičiuoti, kokia galėtų būti sausainių savikaina, ir feisbuko puslapyje „Too cute to play“ ėmė priimti užsakymus:
„Pirmi metai buvo labai sėkmingi. Tiesą sakant, nesitikėjome tokio populiarumo. Pernai dalyvavome Kalėdinėse mugėse, kas tapo nauja smagia patirtimi. Netrukus vėl pradėsime kepti ir dekoruoti sausainius šių metų Kalėdoms.“
Ištobulinti receptą prireikė kelerių metų
Monika šypsodamasi pasakoja apie tai, koks ypatingas yra laikas, kai namuose kepami imbieriniai sausainiai. Jos dukra Kamilė šiuo metu studijuoja ir dirba Vilniuje, todėl be galo smagu prieš šventes sulaukti jos grįžtančios į namus:
„Labai džiaugiuosi, kad ji į tai įsitraukė ir dabar atvažiuoja prieš šventes ir kepa kartu. Brokuotus sausainius suvalgome užgerdamos pienu, prisijuokiame, prisibendraujame – tai labai smagi veikla. Rekomenduočiau tai daryti visoms mamoms su vaikais, nes svarbiausia čia yra ne rezultatas, o pats procesas.“
Vis tik pašnekovė neslepia, kad iki to, kokie sausainiai yra iškepami dabar, teko nueiti nemažą kelią.
„Kai nesi konditeris profesionalas, iškepti gražius sausainius yra sunku. Kai aš pažiūriu mūsų pirmų sausainukų nuotraukas, mane ima juokas – jie nelygūs, grublėti. Dabar su kiekvienais metais vis lengviau ir lengviau. Kaip mes pačios sakome – susidraugavome pagaliau ir su tešla, ir su glajumi, bet tai tikrai užtruko.
Reikia labai daug kantrybės, laiko, susikaupimo, pastangų. Kartais ir ranka neklauso, reikia įgūdžių. Kaip sakoma, 1000 kartų pakartosi ir tik tada pradėsi gerai daryti, iš pirmo karto tikrai nepavyksta“, – sako Monika.
Kaip didžiausius iššūkius ji įvardija tinkamiausios tešlos ir glajaus paieškas, kepimo laiko ir temperatūros nustatymą. Eksperimentuojant virtuvėje nemažai sausainių buvo ir sugadinti, mat jie buvo tai per minkšti, tai nepakankamai lygūs:
„Užtruko kokias tris keturias Kalėdas, kol mes susidraugavome ir su tešla, ir su kepimo laiku, temperatūra, ir su glajumi. Dabar žinome, kokia tešla geriausia, kiek minučių ir kokioje temperatūroje reikia kepti ir niekada nebeimprovizuojame.“
Kai kuriems gaila ir valgyti
Pašnekovė juokiasi, kad ir pati sau yra uždavusi klausimą, kodėl nemetė sausainių kepimo, kai viskas pavyko toli gražu ne iš karto. Ji sako, kad labai pagelbėjo susitarimas su dukra žiūrėti į tai kaip į malonią veiklą ir savęs nespausti, o taip pat ir sausainių grožis.
„Man jie labai gražūs, aš juos darau ir širdis džiaugiasi. Kai matau galutinį rezultatą, matau vaikystę, pasaką... Malonu juos daryti, nes tu gauni vidinį pasitenkinimą, žinai, kad kažką jie nustebins. Mūsų sausainiai nėra įprastų formų – briedžiukai ar snaigės, tai yra personažai, todėl jie jau patys iš savęs yra ypatingi“, – entuziastingai apie savo veiklą pasakoja Monika.
Ir iš tiesų – ne vienam žmogui šie imbieriniai sausainiai primena meno kūrinius. Pašnekovė neslepia, kad būtent grįžtamasis ryšys yra dar viena priežastis, kodėl jos su dukra tai daro.
„Mes gauname labai daug pozityvo. Pakuotėje su sausainiais yra ir laiškelis su citata, kuri arba prajuokina, arba sukelia kokius nors sentimentus. Žmonėms tai labai patinka.
Žinoma, yra tokių, kuriems gaila valgyti sausainius. Tuomet kviečiu sugalvoti norą ir tuomet suvalgyti. Truputis magijos per Kalėdas yra puikus dalykas. Juo labiau, kad sausainiai ne tik gražūs, bet ir skanūs“, – juokiasi moteris.
Ji priduria, kad yra girdėjusi ne vieną istoriją, kai žmonės sausainius pasideda gerai matomoje vietoje kaip puošmeną arba per Kalėdas bando juos kabinti ant eglučių. Vis tik Monika su Kamile visada ant pakuotės užrašo, kad sausainiai yra 100 procentų valgomi, ir labiausiai džiaugiasi, kai klientai mėgaujasi ne tik gražiu vaizdu, bet ir skoniu.
Klientai turi ir mėgstamiausią personažą-sausainį
Pašnekovė sako galvojanti, kad jos ir dukters veiklos sėkmės paslaptis slypi pačiose sausainių formelėse. Vienaragis, paukščiukai, lapė – šie personažai sulaukia didžiulio žmonių susidomėjimo, mat skiriasi nuo tradicinių ir dažnai matomų kalėdinių sausainių.
Pačiai Monikai arčiausiai širdies yra žvaigždžių dulkėmis pabarstytas sausainis vienaragis, nes ji iki šiol žavisi pasakomis, o klientams labiausiai patinka lapė.
Imbieriniai sausainiai supakuoti rinkiniais, kuriuose yra ne tik skanėstai, bet ir priderintas paveikslėlis ir retro stiliaus laiškelis su citata. Monika nurodo, kad šiais metais tokio komplektuko kaina bus 10 eurų ribose, nors įvertinus visą darbą ir skirtą laiką, ji turėtų būti ženkliai didesnė.
Moteris taip pat pasidalija ir vienu nemažą galvos skausmą keliančiu dalyku – sausainių transportavimu klientams.
„Tai labai trapus dalykas, todėl tikrai reikia saugoti. Sausainius siunčiu per paštomatus, kad kuo mažiau žmonių siuntą laikytų rankose, užrašau, kad saugotų, nedaužytų, nes nuo smūgio jie gali sudužti.
Esu siuntusi į Daniją, Vokietiją, Angliją nukeliavo sveiki. Nors ir gerai supakuojam, pergyvenu, kad nesudužtų. Siųsdama į užsienį, visuomet įdedu vieną papildomą rinkinuką kaip kompensaciją, jei kuris nors atkeliautų sutrupėjęs“, – pasakoja Monika.
Sausainiai šeimai dar nenusibodo
Ji neslepia, kad kiekvienais metais po švenčių ir sausainių kepimo maratono su dukra pasvarsto, kad galbūt tai jau buvo paskutinis kartas:
„Bet artėja Kalėdos ir vėl norisi to jausmo, saviraiškos... Lapkričio pirmą savaitę įprastai prasideda kepimas ir bruzdesys, o likus savaitei arba kelioms dienoms iki švenčių, visi būna apdalinti sausainiais.
Kartais būna taip, kad dirbame nuo ryto iki vakaro. Bet vėlgi, tai nėra mūsų pagrindinis darbas, tai tik hobis, todėl stengiamės dėl sausainių savo gyvenimo nepaaukoti. Nuo pat pradžių laikomės esminės taisyklės, kad tai turi teikti malonumą, todėl, kai pavargstame, pasakome sau stop, pakeičiame aplinką ir grįžtame kitą dieną.“
Ir nors ne vienas galėtų pagalvoti, kad Monika ir jos šeimos nariai jau patys yra atsivalgę imbierinių sausainių, iš tiesų, jie vis dar mielai juos skanauja.
„Jei kas nors nesigauna tobulai, jie būna netinkami glazūravimui, sausainiai keliauja į brokuotų kategoriją ir mes juos labai mėgstam – pradedant šuniu, kuriam duodu kaip skaniukus, baigiant visais kitais šeimos nariais. Kalėdiniu laikotarpiu mes jų labai daug suvalgome.
Sausainių dažniausiai lieka ir ilgam po švenčių. Aš juos naudoju desertams pagardinti. Užtarkuoju sausainį ant ledų – nepaprastai skanu. Rekomenduoju.
Nepaisant pagaminamų sausainių kiekių, tikrai nėra taip, kad negalėčiau į juos pažiūrėti. Atvirkščiai – į juos norisi žiūrėti“, – šypsosi Monika.
