Vyras vyriausias iš 8 vaikų šeimoje. Nuo pat ankstyvos vaikystės jį augino patėvis, kuris buvo priklausomas nuo alkoholio. Augdamas visą vaikystę matė, kaip namuose jiedu su mama girtauja. Namuose dažnai jausdavosi maisto stoka, tad Andrius, būdamas vyriausias, jautė pareigą pasirūpinti savo broliais ir sesėmis.
„Jau nuo pirmos klasės pradėjau vogti pinigus iš klasiokų penalų, gąsdinimais išreketuoti pinigus. Taip ir prasidėjo mano nusikalstama veikla – norėjau pasirūpinti šeima ir parnešti į namus pinigų, kad galėčiau broliams ir seserims nupirkti maisto, nes tėvai negalėjo mumis pasirūpinti“, – atvirauja jis.
Namuose – smurtas
Nors Andriaus ketinimai buvo geri, tačiau mokytojai jį nuolat skųsdavo tėvams. Jie duodavo jam diržu, tačiau tuo viskas ir pasibaigdavo. Paauglys vogė ir toliau. Vagystės vedė vienu keliu – nuo 14 metų jis pradėjo lankytis įkalinimo įstaigose.
„14 metų pirma kartą sėdau į kalėjimą už vagystes. Kai buvo 15 metų, aš turėjau jau 2 teistumus ir buvau apribotas lygtiniu paleidimu. Tada ir pirmą kartą trenkiau savo patėviui, nes jis prie manęs mamą išvadino paleistuve. Pratrūkau būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir sumušiau jį“, – pasakoja vyras.
Jis pasakoja, kad patėvis pats nevengdavo smurtauti prieš vaikus. Mušdavo ir rankomis, ir kojomis. Dėl to jiems liko didelės nuoskaudos, o patiriamas smurtas paauglį stūmė daryti dar daugiau nusikaltimų.
„15 metų pradėjus lankytis po kalinimo įstaigas perėmiau ten esančių paauglių leksikoną. Mano suvokimu reikėjo būti šūstram, gąsdinti, bauginti žmones. Turėjau labai daug draugų, kuriems buvo 20-30 metų ir jie buvo sėdėję kalinimo įstaigose. Tai mane traukė dar labiau daryti nusikaltimus, vogti ir gyventi kitokį gyvenimą nei visi kiti.
Aš visiškai nesilaikiau lygtinio paleidimo apribojimų. Du kartus po 45 paras praleidau kalinimo įstaigoje. Kalėjime iš pradžių atrodė baugu, nes tėvai man nerašė laiškų. Ten teko ir kovoti. Vieną kartą bandė mane išprievartauti, kitą kartą – išprievartavo. Man labai sunkiai sekėsi kalėjime. Buvau ne kartą sumuštas sulaukdavau didžiulių patyčių, bauginimų“, – atvirai apie patirtus baisumus pasakoja vyras.
Bijojo tik vieno
Paklausus, ar visą tai išgyvenus nesinorėjo keistis ir daugiau nebenusikalsti vyras atsakė, kad ne. Vienintelis jo troškimas tuo metu buvo kerštas ir nieko daugiau. Greitu metu už vagystes ir plėšimus jis vėl buvo pasodintas į kalinimo įstaigą.
„Buvo paskirta 2 metai ir 7 mėnesiai atlikti bausmę nepilnamečių kalinimo įstaigoje, o vėliau ir Pravieniškėse. Atlikinėdamas bausmę tikrai nebuvau pavyzdingas kalinys. Buvau labai neteisingas. Prieš tai susidūręs su patyčiomis, smurtu ir prievarta, dariau tą patį kitiems.
Nuo 16 metų, kaip sakant, bandžiau visais būdais gyventi pagal kalinių taisykles ir visada norėjau būti kietas. Tada gyvenau taip, kad kalėjimo administracija turėjo daug problemų su manimi. 18 metų buvau perkeltas į Pravieniškes, nes sumušiau vieną vaikiną taip, kad jam lūžo žandikaulis.
Atvažiavau į Pravieniškes. Du mėnesius čia buvau persekiojamas, nes nepilnamečių kolonijoje išprievartavome kitą kalinį. Tai buvo žinoma Pravieniškėse ir dėl to norėjo mane užmušti. Buvau tokioje priespaudoje, kad vieną kartą vos nemiriau. 5 dienas prabuvau ligoninėje ir grįžau. Turėjau atkentėti už tai, kaip elgiausi. Bijojau tik vieno – kad neužmuštų. Mane mušė du mėnesius, man supjaustė rankas, purtė elektra“, – pasakoja Andrius.
Nenorėjo palikti pataisos namų
Iš kalinimo įstaigos Andrius buvo išleistas sausį – visiškai neturėdamas, kur eiti. Į laiškus, kuriuos siųsdavau mamai ir patėviui, jis negavo nei vieno atsakymo. Per tą laiką, kurį jis praleido kalėdamas jo broliai ir seserys pateko į vaikų globos namus dėl smurto šeimoje.
„Vienintelė sesuo man rašė. Po to grįžau į gyvenvietę, kurioje gyvenau iki tol. Sužinojau, kad tėvai gyvena atskiruose kraštuose. Šiaip ne taip išprašiau patėvio, kad leistų man gyventi bute, kuriame gyvenome daugybę metų. Ten nebuvo nei elektros nieko. Buvo tik pečius. Turėjau pasirūpinti malkomis, kad galėčiau ten gyventi“, – išgyvenimais dalijasi vyras.
Jis neturėjo asmens dokumentų, todėl susidūrė su didelėmis problemomis ir netrukus vėl pradėjo vogti, plėšti, kad tik turėtų pinigų. Tai truko 4 mėnesius. Po jų – įkalinimas Marijampolės pataisos namuose.
„Po 10 mėnesių mane išleido iš kalėjimo išleido anksčiau laiko, tačiau aš tam nerodžiau noro. Nenorėjau išeiti, nes ten turėjau lovą, televizorių, telefoną, draugų. Turėjau vardą, nors ir žemesnėje kastoje, bet gyvenau kietai. Ir tai man buvo pirmoje eilėje, ir skatino neiti į laisvę. Aš kalėjime turėjau viską, ko neturėjau laisvėje, išskyrus moterį“, – pasakojo Andrius.
Išėjęs į laisvę sutiko draugą su kuriuo nuolat vartodavo alkoholį. Gerdavo tiek, kad smigdavo ir atsibudęs nesuprasdavo, kur yra. Alkoholio nusipirkdavo už draugo pinigus, o kai jų trūkdavo – bandydavo užsidirbti nelegaliais būdais. Tačiau ir tai nelabai sekėsi ir galiausiai grįždavo prie vagysčių.
„Toks gyvenimas truko 9 mėnesius ir vėl patekau į pataisos namus. Tada sėdau už plėšimą. Atėjau į parduotuvę, sumušiau kasininkę ir atėmiau pinigus. Mane sulaukė gausus Jonavos policijos ekipažų būrys. Už tą nusikaltimą gavau 3 su puse metų bausmės ir buvau pripažintas visuomenei pavojingu recidyvistu“, – sako jis.
Gyvenimo lūžis
Pataisos namuose Andrius jautėsi gerai – turėjo pažįstamų, vardą ir nereikėjo įrodinėti savo vertės. Šįkart jis stengėsi gyventi kitaip – vis dar smurtavo ir plėšė, tačiau taip, kad apie tai nesužinotų pataisos namų administracija.
„Šios bausmės metu mano gyvenime įvyko toks lūžis, kokio neturėjau prieš tai. Išgirdau, kad į kalinimo įstaigą atvyks žmonės, kurie kalbės apie Dievą. Tai išgirdęs supratau, kad aš tiesiog turiu būti toje vietoje. Kodėl – nežinau.
Vaikystėje turėjau draugų, kurie buvo tikintys, bet iš jų visada tyčiojausi, kai jie man sakydavo, kad man reikia Dievo. Klausdavau, kur tas jūsų Dievas. Tiesiog laukiau save nusidėjėliu. Mano girtas patėvis sakydavo, kad trečia dieną numiręs keliausiu į dangų, tad visas mano suvokimas ir buvo toks“, – pasakoja vyras.
Klausydamas vieno iš paskaitos dalyvio Andrių apėmė keistas jausmas – atrodė, kad tas nepažįstamas žmogus pasakoja jo gyvenimo istoriją.
„Klausydamas jo supratau, kad aš esu nuogas ir kažkas mane pažįsta tokį, koks dabar esu. Atrodė, kad jis kalba būtent apie mane. Kai atsistojo Viorelas ir Eglė Visockai iškart supratau, kad jie vyras ir žmona. Jiems pradėjus kalbėti, kad Jėzus Kristus numirė ant kryžiaus už mano nuodėmes ir jis myli mane tokį, koks esu, man akyse dingo visas vaizdas.
Aš prieš save pamačiau vyrą, kuris rodė, kad mane myli. Tuo metu jaučiau, kaip į mano kūną ir dvasią sklinda meilė. Kai išeidinėjau iš ten aš jau žinojau, kad esu kitoks žmogus.
Nuo tos dienos mano gyvenime viskas pradėjo keistis. Kalėjime pradėjau gyventi visiškai kitaip. Pradėjau draugams kalėjime kalbėti apie Dievą ir sakyti tai, jog jis myli mus tokius, kokie mes esame. Visi mano draugai man sakė: „Eik už durų, palik ten savo Dievą ir tada galėsime daryti, ką tik nori“. Visi draugai atsitraukė nuo manęs“, – pasakoja vyras.
Nemokėjo tik vieno
Tą kartą jį išleido atlikus pusę bausmės laiko, tačiau su gausybe apribojimų – negalėjo gerti, vartoti psichotropinių medžiagų, turėjo lankytis probacijoje ir nurodyti nuolatinę gyvenimo vietą.
„Tuo metu gyvenau su moterimi. Galiu pasakyti, kad man visiškai nesisekė su ja gyventi. Aš visada gyvenau tokį gyvenimą, kad man meilė iš moters buvo tik tokia: jeigu davė – myli, jeigu nedavė – nemyli. Su moterimis nemokėjau elgtis teisingai“, – atvirauja vyras.
Išėjęs iš pataisos namų po savaitės jis nuėjo į statybas ir paprašė darbo. Jam buvo atsakyta, kad jeigu nebijo sunkaus fizinio darbo ir to, jog teks dirbti po 10 valandų per dieną, jis bus priimtas.
„Statybose pradirbau apie dvejus metus. Darbe man sekėsi labai gerai. Buvau ir paaukštintas, dirbau prie kelio darbų. Mano atlyginimas buvo labai geras, buvau patenkintas ir laimingas. Tik labai sunkiai sekėsi su ta moterimi su kuria gyvenau. Galiausiai išsiskyrėme. Kai ji mane, paliko buvo labai sunku“, – pasakoja jis.
Po šio išsiskyrimo išvažiavo gyventi pas mamą. Pradėjus tikėti Dievu, Andriui pavyko pagerinti santykius ir su mama, ir su broliais bei seserimis. Vėliau nusprendė pradėti nuomotis būstą tik sau.
Kitoks gyvenimas
Nuo tada Andriaus gyvenimas visiškai kitoks nei paauglystėje. Nusikaltimai liko praeityje. Išmoko ir tai, ką reiškia nuoširdi meilė moteriai. Šiuo metu jis vedęs, o su žmona susipažino bažnyčioje.
Tačiau nors ir gyvenimas klostėsi gerai, vyras jautė, kad kažko vis dėlto trūksta. Taip jis pradėjo savanoriauti „Gerų pokyčių centre“.
„Gyvenau, dirbau, užsidirbdavau pinigų, meldžiausi ir lankiausi bažnyčioje. Iš visų jėgų stengiausi gyventi gerai. Savo širdimi ir vidumi supratau, kad aš galiu vesti gyvenimą sąžiningai ir dorai, nebevogdamas. Aš supratau, kad galiu tarnauti Dievui kitokiais būdais nei visi žmonės. Dėl to labai stipriai norėdamas tarnauti Dievui atėjau į centrą būti savanoriu“, – sako Andrius.
Reabilitacijos centre jis susitinka su tokiais pat žmonėmis, koks buvo ir jis pats – vagimis, plėšikais ir apgavikais.
„Atvyksta žmonės turintys tokią pat baisią patirtį ir kuriems reikia tokios pačios pagalbos, kokios reikėjo ir man. Mums reikėjo, kad kažkas mums pasakytų, kad mus myli tokius, kokie mes esame, ir nesmerkia mūsų dėl tokių sprendimų, kuriuos priėmėme“, – pasakoja jis.
