Tačiau, kaip atskirti, kur tiesa, o kur melas? Apie ženklus ir veiksmus, išduodančius netiesą kalbėjomės su psichologu, psichoterapeutu prof. dr. Gediminu Navaičiu.
Netiesa atsiskleidžia veide
Anot pašnekovo, melo formų yra visa įvairovė – nutylėjimas, formalus melas iš mandagumo, melas iš gailesčio, „šventas“ melas ir dar visa kita gausybė netiesos sakymo variantų.
„Tačiau bet kuriuo atveju meluodamas žmogus demonstruoja tokius pačius jį išduodančius ženklus. Intuicija leidžia juos pastebėti, bet galima remtis ne tik ja, o ir moksliniais meluojančiųjų ir mulkinamųjų tyrimais“, – įspėja prof. dr. G. Navaitis.
Vieni žmonės teigia, kad meluojantį žmogų neretai išduoda ne kas kitas, o jo akys. Visgi, pasak pašnekovo, pamatyti melą veide ir galima, ir ne. Nors yra daugybė požymių, leidžiančių įžvelgti meluojančio ir kalbančio tiesą mimikos skirtumus, bet nėra nei vieno, kuris leistų be išlygų teigti, jog girdėjome teisybę ar apgaulę.
„Visgi pravartu žinoti, kad vaizduojantis esąs linksmas, šypsosi tik lūpomis, o jo akių išraiška beveik nekinta. Kai juokiamasi nuoširdžiai, šiek tiek aukštyn yra patempiami apatiniai akių vokai, todėl akys tarsi sumažėja. Jei akių „dydis“ nepakito – juoktasi tik dėl to, kad anekdotą pasakojo šefas, o ne dėl to, kad šio būta sąmojingo.
Vaizduojantys nustebusį, įdėmiai žiūri į pašnekovą, išplečia akis. Jie tarsi bando pasakyti: „Neįtikėtina“. Tokia nuostaba netikra. Iš tiesų nustebęs žmogus dažniausiai atveria burną. Gyvūnai, o ir žmonės, norėdami ką išgirsti ar stebėdami kažką svarbaus, sulaiko kvėpavimą. Jei į mus įdėmiai žvelgiantis žmogus ramiai ir lėtai kvėpuoja, jis mumis nesidomi“, – dalinasi vienais akivaizdžiausių ženklų veide, kurie išduoda netiesą, psichoterapeutas.
G. Navaitis pastebi, kad tikrieji jausmai veide atsispindi kur kas anksčiau, nei yra pasakomi žodžiai. Esant melui ar vaidybai suvaidintos emocijos pasirodo tik po žodžių ar kartu su jais.
„Bene patikimiausias melo ženklas – veido asimetrija. Skirtingos žmogaus veido pusės nėra vienodos, tačiau meluojant šis skirtumas dar labiau išryškėja: burna persikreipia, viena akis tampa vos didesnė už kitą, viena veido pusė labiau liūdi, pyksta, džiaugiasi nei kita. Tai – akivaizdūs melo požymiai. Deja, jie išsilaiko tik sekundės dalį“, – priduria pašnekovas.
Kūno kalba ir balsas
Tam tikri veiksmai ir gestai – turintys aiškią prasmę simboliai. Dauguma žmonių, stebėdami kitų žmonių gestus, dažnai supranta, kokia yra juose užkoduota žinutė. Pavyzdžiui, gūžčiojimas pečiais, linktelėjimas galva ar piršto sukiojimas prie smilkinio:
„Tokie simboliai visada parodomi sąmoningai ir tikslingai. Jį rodantis žino, ką daro. Kalbame mes irgi sąmoningai, bet kartais supainiojame žodžius, prasitariame.
Panašiai gali nutikti ir su minėtais simboliais. Jei bandymas jį parodyti lieka neužbaigtas ir jeigu vietoje to, kad gūžtelėtume pečiais, patraukome tik vieną petį, tai gana drąsiai galima teigti, jog šis neužbaigtas simbolis ir išreiškė tikruosius, bet slepiamus jausmus.
Kitas gestų tipas – iliustracijos. Pasakodami apie kelio vingį, dažnai ranka žymime zigzagą, norėdami pabrėžti kokį nors žodį, ranka tarsi dedame kirtį. Retai kada kiekvienas gestas sąmoningai kontroliuojamas. Meluojantis irgi žino, jog visų savo judesių nesugebės sekti ir valdyti. Todėl jis pasirenka paprastą, bet veiksmingą būdą išvengti neatitikimo tarp kalbos ir gestų. Jis stengiasi mažiau iliustruoti savo kalbą.“
Prof. dr. Gediminas Navaitis teigia, kad lygiai taip pat elgiasi ir nepasitikintys savimi asmenys:
„Jeigu kas kruopščiai apgalvoja žodžius, stengiasi nenukrypti nuo iš anksto parengto, bet dar neišmėginto kalbos plano – jis menkiau iliustruos savo kalbą. Melagis iš anksto nepasirengęs netikėtiems klausimams, neturintis melavimo patirties, bijantis demaskavimo, būtinai varžys savo gestus ir mažiau iliustruos jais savo kalbą.“
Neteisybę išduoda ir tam tikri manipuliacijos – savęs glostymas, nepastebimų dulkių nubraukimas nuo rūbų, kasymas ir kiti judesiai, kurie tarsi užtikrina fizinį komfortą. Tokių manipuliacijų paskirtis yra viena – nuraminti.
„Nepatyręs melagis nuolat taiso kaklaraištį, paliečia ranka veidą. Visgi šie judesiai nėra patikimas ženklas, leidžiantis spręsti, jog mums sako netiesą. Jie tik patvirtina, kad kalbantis asmuo jaučiasi nepatogiai.
Be to, meluojantis žmogus kalba šiek tiek kitaip, nei sakantis tiesą. Sumanų melagį neretai išduoda neatsargiai parinkti žodžiai ar kalbos klaidos. Psichoanalizės pradininkas Sigmund‘as Freud‘as rašė, kad kalbos, skaitymo ar rašymo klaidos nėra atsitiktinumas, o liudija vidinį psichologinį konfliktą.“
Atpažinti melą kartais galima ir stebint kalbėjimo būdą. Nepatyrę melagiai, pasak pašnekovo, gali bandyti „perkalbėti“ pašnekovą, neleisti jam ištarti žodžio, greitai išdėstyti savo argumentus ar pakeičiant pokalbio temą, nukreipti ją nuo sau nepatogių klausimų.
„Taip primityviai meluojančius politikus kone kas savaitė galima išvysti TV ekrane, kai jie, greitai berdami žodžius, trukdo vienas kitam pasisakyti. Įdomiausia, jog šis negudrus melo būdas neblogai veikia.
Balsas, jo tembras, žodžių tarimo aiškumas apibūdina kalbėtoją tai pat gerai, kaip ir jo sakomos mintys. Pernelyg ilgos ar dažnos pauzės, žodžiai „taip sakant“, „hm“, nereikalingas skiemuo „man la-labai patiko“ – visa tai melo ar bent abejonės savo žodžiais ženklai“, – paaiškina prof. dr. G. Navaitis.
Nerimaudami melagiai neretai kalba aukštesnio tembro balsu, kadangi paprasčiausiai bijo būti demaskuoti. Psichoterapeutas pasakoja, kad JAV psichologo Paul‘o Ekman‘o atlikti tyrimai įrodė, jog meluojančių balso tembras aukštėja:
„Taigi, jei įkalbinėdama pirkti naują, madingą suknelę draugė žavisi jūsų išvaizda vis plonesniu balseliu, reiktų suabejoti jos patarimu. O jei į aiškiai išsakytą abejonę tokiais patarimais bus atsiliepta suspiegiant, galima drąsiai tą suknelę atidėti į šalį (nusišypso).“
