Pamačius Povilą, nesunku suprasti, kodėl jis pramintas Auksiniu berniuku – rankų pirštai papuošti aukso žiedais, ant kaklo – auksinės grandinėlės, net ir drabužiuose yra aukso spalvos detalių. Vyras portalui tv3.lt pasakojo, kad tokios pravardės nesibaido, priešingai – dabar ir pats save taip įvardina.
„Viena televizija praminė mane Auksiniu berniuku, nežinau, gal juokais, gal kaip, bet man prilipo. Kiti mano vardo neįsimena, kaip ir daugelis kitų, bet Auksinis berniukas labai greitai prilipo“, – pasakojo P. Vainutis.
Auksui keliavo pirmieji pinigai
Paklaustas, iš kur atsirado didelė meilė auksui ir prabangai, Povilas sako ir pats nežinantis – viskas atėjo savaime, o aukso papuošalų kolekciją pradėjo kaupti iškart, kai galėjo sau tai leisti.
„Domėtis pradėjau tada, kai jau tai galėjau įpirkti. Atsirado pirmi mano pinigėliai, kuriuos turėjau, galėjau disponuoti jais tai aš, kai kiti pirkdavo kokius motociklus ar bandė mašinai taupyti, tai mano pinigai buvo skirti auksui.“
Vyras neslepia, kad šeimoje visi mėgsta auksą, tačiau, kaip pats juokauja, pas kitus tai nėra taip užaštrinta kaip pas jį patį.
Didele kolekcija Povilas pasigirti negali, o pats sako pažįstantis daug turtingesnių žmonių, turinčių daug daugiau aukso. Tačiau kad ir nedidelė, bet kolekcija jam labai brangi, o kiekvienas papuošalas – lyg vaikas.
„Oi, aš kolekcijos didelės neturiu. Aš manau, kad yra turtingesnių žmonių už mane, kurie dar daugiau turi. Bet aš esu iš tų, kuris tikrai nešioja, o ne nusiperku ir pasidedu. Pažįstu žmonių, esu matęs, girdėjęs, kur trilitriniais aukso turi. Tiesiog į sloikus susipila. Bet kam juos turėt, jei nei vieno nenešioji, kokia prasmė? Aš geriau turėsiu mažą saujelę, bet aš juos visus nešioju, myliu, jie man kelia džiaugsmą. Jau geriau taip, negu turėti dėžę aukso ir niekada nei vieno žiedo neužsimaut“, – atviravo Auksiniu berniuku pramintas šiaulietis.
Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba – kolekcijoje yra iš bižuterijos. Tiesa, pats Povilas ja puošiasi retai, o nusipirko dėl svečių, mat aukso dirbinius saugo kaip savo akį ir kitiems jų duoti į rankas nemėgsta.
„Žinoma, kaip be bižuterijos. Vien dėl to, kad su auksu taip visur vakarais nelabai galiu kur išeit, nes tai yra pavojinga. Turiu aš bižuterijos, bet pirkau ją daugiau dėl draugų. Vien dėl to, kad visi, kas ateina pas mane, jeigu būna pasisėdėjimai, visi nori nors vieną vakarą pasijausti manim, auksiniu ir vis prašo kokių papuošalų užsidėti, nors tam vakarui pasidžiaugti“, – kalbėjo pašnekovas.
Minimalistinis stilius – ne jam
Povilas puoselėja ne tik savo aukso dirbinių kolekciją, bet ir butą Šiauliuose. Čia viskas it muziejuje – paauksuoti veidrodžiai, antikvarinės skulptūros, įvairūs sendaikčiai. Daug kam toks gyvenimo būdas neįprastas, tačiau Povilas sako, kad minimalizmas – ne jam.
„Kiek pas ką svečiuose esu buvęs, dauguma gyvena minimalistiškai arba visiškai nesureikšmina aplinkos, daiktų. O aš esu daugiau estetas, man aplinka labai svarbu. Ir va dėl to man imponuoja muziejai, rūmų, dvarų kultūra. Toj stilistikoj aš ir noriu gyventi“, – kalbėjo pašnekovas.
Kone visi jo namuose esantys baldai pirkti sendaikčių parduotuvėse. O žvalgytis toli nereikia – Šiauliuose yra daug parduotuvių, kuriose gali rasti viską, ko reikia. Kaip pats sako, kone labiausiai nuo gimtojo miesto nutolusi vieta, iš kurios teko kažką pirkti – Kaunas.
„Pas mane viskas tik iš sendaikčių, kur atveža iš Vokietijos pas mus, Anglijos, Danijos, Švedijos. Lietuvoj tik perku, vežtis pačiam iš užsienio labai neapsimoka arba turi labai didelį kiekį pirkt, vos ne konteinerį turi siųstis. O kur tu jį kiši, jeigu gyveni bute? Šiauliuose yra pilna sendaikčių krautuvių ir yra netgi bazės, kur atveža, išsiskirsto po Lietuvą, žmonės užsiima profesionaliai, atsiveža konteineriais, daug antikvariato, paskui viskas keliauja po visą Lietuvą. Labai didelio tikslo nėra vežtis iš kito miesto, kai žinai, kad Šiauliuose yra tas centras, kur kiti atvažiuoja apsipirkt.“
Paklaustas, koks pirkinys atsiėjo brangiausiai, P. Vainutis patikina – tai labai subjektyvus dalykas, kas vienam gali pasirodyti pigu, kitam bus brangu. Tačiau ir pats sako neperkantis baldų ar interjero detalių, kurios atrodo per brangios. Ir dabar norėtų įsigyti šviestuvus, bet laukia prieinamesnės kainos.
„Žinokit, aš niekad neperku brangių daiktų, turi būti proto ir vizualinio gražumo, kainos santykis. Niekada neieškau brangiausio. O ar brangu... Vienam pasakau, tarkim, komplektas kainavo 1 500 yra labai daug, o kitam – labai pigiai nupirkai, sako, jie kainuoja po 4 500 tūkstančio. Nu, čia kam kas brangu.
Aš pastebėjau, kas liečia baldus, viskas prasideda maždaug nuo tūkstančio. Gali biškį mažiau kainuot, gali brangiau. Jeigu nori įsigyti kažką gražesnio, geresnio, 1000 eurų turi turėt. Jeigu nupirkai pigiau – valio, tai gerai. Dabar ypatingai, paskaičiavus, kai litai buvo, tai prie litų buvo pigesnės kainos. Tada atrodė brangu, dabar supranti, kad ten buvo 3 kartus pigiau.”
Uždarbiauti keliauja į užsienį
Greičiausiai kyla klausimas, kokias pareigas reikia užimti, kad galėtum gyventi prabagiai. Povilas neslepia – Lietuvoje uždarbis per mažas, todėl uždarbiauti tenka keliauti į užsienį.
“Anksčiau dirbau, užsidirbdavau pakankamai daug, palyginus su Lietuvos masteliu, tenai uždirbdavau 10 kartų daugiau negu čia. Tas ir leido man įsigyti, ką aš noriu – antikvariatą, papuošalų daugiau kažkokių. Gyvendamas Lietuvoj ir čia dirbdamas, čia nebūtų nei pusės to, kas yra“, – atviravo pašnekovas.
Dažniausiai vyras vyksta į Skandinavijos šalis – Švediją, Norvegiją, Daniją ir imasi įvairiausių darbų, mat darbo nebijo, o, kaip pats sako, yra paprastas žmogus.
„Aš paprastas žmogus, nesvarbu, kad mėgstu ir pasipuošt, ir gražiai gyvent, bet aš galiu eiti bet kokį darbą dirbti, jeigu ten gerai moka, aš tą darbą galiu atlikti, koks tas darbas – visiškai nesvarbu.
Jeigu aš einu dirbt, einu ir dirbu, nors ir į fabriką ten žuvies ar kažkokių visokiausių kitokių darbų. Įvairius darbus galiu dirbt, aš paprastas žmogus, nebijau jokio darbo.“
Laisvu laiku Povilas mėgsta užsiimti kūrybine veikla – savo tapytus paveikslus kabina ant buto sienų. Nors nėra nei vienos sienos, kuri nebūtų papuošta paties kūryba, tačiau vis dar negana.
„Čia visi mano paveikslai. Čia yra tik nuostolis, finansinės išlaidos, čia yra hobis brangus, kuris labai brangiai kainuoja. Pardavinėt nepardavinėju savo meno kūrinių, tokių tikslų netgi nestačiau sau. Aš daug už tai negausiu, o už kapeikas atiduot savo darbus, kurie yra mano numylėti ir man pačiam patinka, tai prasmės nėra. Tik sau pasilieku, nes aš dar sau neužpildžiau tiek, kiek noriu. Antra tiek“, – ateities planus dėstė šiaulietis.
Juokais paklaustas, ar ant sienų pakaks vietos visiems šedevrams, vyras nepasimeta – tikrai užteks, mat tapybos procesas užtrunka ir per metus pavyksta sukurti kelis paveikslus.
„Aš nesu tas, kuris per mėnesį padaro 10 ir daugiau darbų. Čia nėra man darbas, čia yra man tik malonumas ir kiekvieni metai netgi duoda savo braižą, savo idėjas ir visi jie skiriasi. Aš jau matau pagal metus, ar aš tobulėju, ar užmirštu kažką. Tai mano hobis, kuris kainuoja man brangiai ir manau, kad gal iki gyvenimo galo tapysiu, jei ugnelės dar bus.“
Draugų sąraše – Lietuvos žvaigždės
Apsilankius P. Vainučio socialiniuose tinkluose, jis mirga nuo įvairiausių nuotraukų, bet kone labiausiai akį patraukia kadrai su žvaigždėmis. Pavyzdžiui, su Ruslanu Kirilkinu Povilas bendrauja jau du dešimtmečius.
„Su Ruslanu susipažinau naktiniam klube. Tiesiog, priėjęs. Pabendravom ten, paskui dar netyčia susitikom, dar netyčia. Per miestus į klubus kažkur nuvažiuoju, ten būnu ir taip kažkaip natūraliai susipažinom. Paskui atvažiavo jis į Šiaulius, tada jau buvom „Facebook“ draugai ir pakvietė jis mane į koncertą, aš jį pakviečiau į svečius. Atvažiavo jis pasisvečiuoti. Taip gražiai, per ilgą laiką po truputį, po truputį“, – apie pažintį pasakojo vyras.
„Facebook“ profilyje puikuojasi nuotrauka ir su politike Aušrine Armonaite. Su ja taip pat susipažino netikėtai – įkūrus partijos skyrių Šiauliuose, Povilą pakvietė apsilankyti, ten pirmąjį kartą ir susitiko su A. Armonaite. Kaip pats sako, pakalbėjo, nusifotografavo, o dar ir partijos nariu tapo.
Povilas liūdi, kad nebespėjo susitikti su senu draugu Eugenijumi Ostapenko, o pokalbiai su juo būdavo gan dažni – susiskambindavo pakalbėti ar pakelti po taurę šampano.
„Prieš mirtį dar dieną rašė, sako Povilai, reikėtų šampano kartu atsigert. Nes ir aš mėgstu linksmybes ir jis toks linksmas žmogus, planavom dar važiuot su televizija pas jį į svečius. Jis man buvo pažadėjęs auksinius batelius padovanot. Jis man sako „Povilai, man jų neprireiks, aš tau galiu juos padovanot. Aš jau dainą nufilmavau, tau tie bateliai tegul būna“. Va, buvom susitarę. Su juo tankiai susikambindavom. Jis vakaroja, jis irgi vienišas žmogus, kaip ir aš, tai ar šampano taurę išgert, ar pabendraut“, – bendravimą su atlikėju prisimena pašnekovas.
Užsimezgusios draugystės su žvaigždėmis paslaptis – pagarba ir liežuvio laikymas už dantų. Pats Povilas neslepia, kad žino daugiau, nei turėtų, tačiau viską laiko paslaptyje. Pasitikėjimas vienas kitu tapo ilgos draugystės garantu.
„Didelių paslapčių nėra, tik gal daugiau žinau, negu man reikėtų. Vis tiek, turi būti kažkokia riba tarp žvaigždžių ir paprastų. Aš savęs žvaigžde nelaikau, esu paprastas žmogus, tik gal kiek keistesnis negu visumoj, tą ir pats žinau. Daugiau nežinau, aš kažkokių sienų specialiai nestatau, jeigu jie nori būti su manim atviri ir būna. Aš iš jų nereikalauju atvirumo. Jeigu norės – išsipasakos žmogus, aš išklausysiu, priimsiu jį tokį, koks yra, pasišnekėsim, pabendrausim. Niekada neprasitarsiu to, ko nereikia.“
