Pajusti, kas yra visai kitoks mergvakaris, kuriame nėra nei alkoholio, nei gašlių užduočių, galima ir Kauno rajone, atvykus į „Saulės vartų Romuva“ bendruomenę, kur moteris pasitinka vaidilė Audronė.
Senųjų baltų tikėjimą išpažįstanti Audronė Jodkonė pasakoja, kad gyvenimas, kurį ji pasirinko, susidėliojo visai atsitiktinai. Dirbusi veterinare ir gyvenusi vienkiemyje moteris pajautė, kad viskas, ko jai trūksta iki pilno susiliejimo su gamta ir jos darna, buvo dvasingumas, tikėjimas.
„Žvelgiant į skirtingus tikėjimus, man labai svarbus buvo moteriškumas, jo išraiška dvasingume. Taip išėjo, kad artimiausiai mano širdies buvo mūsų senųjų lietuvių pagoniškas tikėjimas. Kartu su juo netrukus atsirado ir visa visuma, kurios norėjau: žemė, medžiai, gamta, gyvūnai ir žmonės gyvena darnoje. Šis kelias man labai patinka“, – nusišypso pasakodama.
Mergvakaris pagal senąsias tradicijas
Vaidilė pasakoja, kad bendruomenėje jie mini ne tik gamtos, bet ir visas kitas šeimos šventes, kurių metu bando priminti dalyvaujantiems gerąjį lietuviškumo pradą, senovines reikšmes liečiant prosenelių paliktus daiktus, dainas, pasakas, simbolius ir t. t.
Pasak Audronės, minimos yra ir krikštynos, kurios neretai vadinamos ir vardynomis ar vaikelio palaiminimu. Kita bendruomenės rengiama šventė, kurią A. Jodkonė apibūdina kaip didžiąją gyvenimo šventę, aukščiausią kulminaciją ir aukštumą, yra vestuvės, jungtuvės:
„Vedame ir didingus jubiliejus, pristatome jų papročius, reikšmę, prisideriname ir prie jaunų, ir prie vyresnių žmonių. Rengiame šermenis su laidojimo apeigomis, ir, žinoma, mergvakarius, kurie susiję su moteryste, kuomet merginos išteka kaip upė. Jų metu skamba ir dainos, ir maldos, būna gražus vakaras.“
Audronė šypsosi, kad atvykus į jos organizuojamus mergvakarius nebus nieko panašaus į tai, kaip šiuo metu švenčia jaunimas. Anaiptol, mergvakaris yra rengiamas pagal senąsias tradicijas.
„Tai – jaunos moters gyvenimo virsmas, kuomet netrukus ji taps žmona. Mergvakaris yra merginos atsisveikinimas su draugėmis, giminaitėmis ir kitomis moterimis. Konkrečiai kalbant apie mūsų mergvakarius, tai jį sudaro trys dalys.
Pirmoje dalyje būdamos prie aukuro minime moterystės pradą ir visas lietuviškąsias deives: Medeiną, Žvorūną, Austėja, Ladą ir pačias svarbiausias – Dalią ir Laimą. Jos užtvirtina moterystės virsmą. Šioms deivėms aukojame druską, gintarą, dėkojame, kad tokią nuotaką mums atvedė prie ugnelės, ją laiminame ir džiaugiamės“, – aiškina pašnekovė.
Antroje mergvakario dalyje pagal senąsias baltų tradicijas yra skiriamas dėmesys moteriškumo atsiskleidimui, paliekama mergaitiškoji moters pusė. Audronė pasakoja, kad pagal tradicijas jos būtinai su dalyvėmis pažymi ilgų plaukų ir sijonų reikšmę. Paklausta, kodėl plaukai ir sijonai yra tokie svarbūs, pašnekovė aiškina:
„Plaukai yra iš tiesų labai svarbūs. Dabar pagal tendencijas atėjome iki vakarietiškų madų, kuomet ir kelnės dažniau nei sijonai dėvimos, ir vyriškos šukuosenos. Atsigręžus į senuosius laikus, moterys turėjo ilgus plaukus, kasas.
Žinoma viena, kad jie pas moterį neturėtų būti trumpesni nei 7 cm, kadangi manoma, jog kitu atveju moteris praranda savo intuiciją, aiškiaregystės galią.
Be to, sakoma, kad jeigu plaukai ima maišytis ant akių, vadinasi jie sugėrė per daug neigiamos informacijos ir pykčio, kurį reikia paleisti, išplauti. Plaukai yra savotiška apsauga ir tiltas, jungiantis moterį su dangumi, protėviais, žiniomis, būtent dėl šios priežasties jie yra labai svarbūs.“
Linksmybės
Taigi, antrojoje mergvakario dalyje aptariama plaukų reikšmė, jų šukavimas, vainikų pynimas, nuometo rišimas. Audronė sako netgi atsivežanti papuošalų, kuriais puošia ir nuotaką, ir pamerges, kad šios galėtų atrodyti kaip senosios nuotakos.
Kalbant apie sijonus, apžvelgiama jų ilgio, spalvų reikšmė, sukimasis. Taip pat, pasak pašnekovės, dalyvės aiškinasi ir mėnulio įtaką, kuri susijusi su menstruacijomis, stiprybe, išgyvenimais.
„Paskutinė, trečioji dalis yra linksmoji, nes kiek gi galima merginas kankinti (juokiasi). Dainuojame dainas, juokaujame, skaitome juokingus klausimus, senovinius patarimus ir kitaip linksminamės.
Beje, taip pat stengiamės parodyti merginoms ir senovinius darbus, pavyzdžiui, kaip anksčiau lygindavo drobes su kočėlais ir panašiai“, – priduria.
Audronė pabrėžia, kad tokiuose mergvakariuose būna mažai raudų ir ašarų, nors, žinoma, pasitaiko ir jautrių momentų. Štai, pavyzdžiui, kai nuotaka ir pamergės gieda atsisveikinimo raudą su sesėmis, draugėmis, skambant kanklių melodijai:
„Atvykusios moterys dėkoja, nes iki šiol nebuvo daug ko girdėjusios, nežinojo, tad padėkoja už naujas žinias ir smagią patirtį.“
