Pasaulio sveikatos organizacija yra apskaičiavusi, kad žmogui kasdien reikia išgerti 30 ml vandens vienam kilogramui svorio. Rekomenduojamas vandens suvartojimas gali skirtis atsižvelgiant į amžių, svorį, lytį, aktyvumo lygį ir klimatą, kuriame gyvename. Žmogaus organizmas turi gauti pakankamai vandens, kad šlapimas būtų šviesus, o ne tamsiai ar ryškiai geltonas.
Apie 40 proc. vandens kasdien gauname su maistu, o likusią dalį turime vartoti įvairių gėrimų pavidalu. Vasarą kasdien reikia suvartoti 2–2,5 litro vandens. Jeigu kūnas gauna pakankamai vandens, žmogus tampa energingesnis ir darbštesnis, jam lengviau kontroliuoti savo svorį, nes pagerėja virškinimas. Mokslininkų tyrimai parodė, kad geriant pakankamai vandens galima sumažinti nugaros skausmus, migreną, reumatinius skausmus, cholesterolio kiekį kraujyje bei kraujospūdį.
Sveikatos specialistų teigimu, vanduo yra svarbus smegenų funkcijai, išgertas pakankamas jo kiekis padeda išvengti galvos skausmų, kuriuos dažnai sukelia dehidratacija.
Iš čiaupo vanduo sveikas
Vandentvarkos bendrovė „Vilniaus vandenys“ surinko Lietuvos visuomenėje paplitusius klaidingus įsitikinimus, susijusius su geriamuoju vandeniu. Vienas iš jų – kad gerti vandenį iš čiaupo nesaugu.
Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kuri 100 proc. tiekia gyventojams vandenį iš požeminių vandens gręžinių, išlaikant jo skonines ir kokybines savybes. Toks vanduo yra geriausiai apsaugotas, nes neturi sąveikos su aplinka, išvengia išorinės cheminės ir mikrobiologinės taršos. Jame gausu žmogaus organizmui naudingų mineralinių medžiagų (kalcio, magnio), sulfatų ir chloridų. Siekiant užtikrinti tiekiamo vandens kokybę, yra vykdoma nuolatinė geriamojo vandens kokybės stebėsena, atliekami tyrimai.
Ar vanduo buteliuose geresnis?
Tiek parduotuvėse parduodamas vanduo, tiek vandentiekiu tiekiamas vanduo turi atitikti geriamajam vandeniui keliamus kriterijus. Vis dėlto vanduo iš čiaupo kokybe niekuo nenusileidžia, o kai kuriais parametrais netgi pranoksta parduotuvėse parduodamą vandenį buteliuose. Pavyzdžiui, „Vilniaus vandenų“ skaičiavimu, vilniečių namuose iš čiaupo bėgančio vandens mineralizacija siekia maždaug 450 mg/l. O parduotuvėse parduodamo natūralaus negazuoto mineralinio vandens mineralizacija yra maždaug perpus mažesnė. Šiuo parametru vandenį iš čiaupo lenkia tik didelės mineralizacijos parduotuvėse parduodamas mineralinis vanduo, kurio mineralizacija yra apie penkiolika kartų didesnė.
Vertingiausiomis iš mineralinių medžiagų laikomas kalcis ir magnis. Šios medžiagos būtinos kiekvienam gyvam organizmui. Daugiausiai kalcio yra natūraliame piene – apie 1 300 mg/l, po jo rikiuojasi didelės mineralizacijos mineralinis vanduo, kalcio turintis maždaug 552 mg/l. Vandenyje iš čiaupo taip pat yra kalcio ir magnio – atitinkamai 85 mg/l ir 16 mg/l. Šiuo parametru vanduo iš čiaupo lenkia šaltinio vandenį, kuriame šių medžiagų yra tik 62 mg/l (kalcio) ir 15 mg/l (magnio).
„Vilniaus vandenys“ dėmesį atkreipia ir į tai, kad gerdami vandenį iš čiaupo ne tik sutaupote pinigų (vanduo iš čiaupo yra maždaug 300 kartų pigesnis už parduodamą vandenį buteliuose), bet ir prisidedate prie aplinkosaugos: taupote senkančias pasaulio vandens atsargas (pagaminti 1 litro talpos buteliukui sunaudojama net 2,8 litro vandens), mažinate klimato atšilimo efektą (gaminant plastikinius vandens buteliukus per metus išskiriama 2,5 mln. tonų anglies dioksido dujų, daugiausiai lemiančių klimato atšilimą), tausojate aplinką (plastikiniai buteliukai suyra tik per maždaug 450 metų).
Ar virinti vandenį?
Trečiasis sklandantis mitas– kad virintas vanduo yra naudingesnis sveikatai, o daug kartų virintas vanduo kenkia.
Kaitinant vandenį, jame esantys kalcio ir magnio hidrokarbonatai skyla ir iškrenta nuosėdomis. Taip iš vandens pašalinami mūsų organizmui reikalingi kalcio ir magnio mineralai. Tad virimo temperatūrą pasiekęs ir vėliau atvėsintas vanduo nebeturės didžiosios dalies vertingų medžiagų, todėl sveikiau gerti nevirintą vandenį. Daug kartų virintas vanduo žmogui taip pat nekenkia, nes tą patį vandenį virinant pakartotinai jo sudėtis vis tiek nebesikeičia.
Lietuvoje iš centralizuotų sistemų tiekiamas vanduo yra nuolat tiriamas ir saugus. Tačiau „Vilniaus vandenys“ rekomenduoja virinti tik tą vandenį, kuris nėra ištirtas – pavyzdžiui, semiamas iš šulinio ar kokio šaltinio.
Ar kalkėtas bei rudas vanduo kenkia?
Dar vienas mitas – kad kalkėtas vanduo kenkia žmogaus organizmui, gali suformuoti inkstų akmenis, pažeisti kraujagysles.
Kalkės, susidariusios vandenyje suskilus kalcio ir magnio hidrokarbonatams ir suformavus netirpias nuosėdas, organizme nesikaupia. Jos yra sėkmingai suskaidomos skrandyje, iš jų pasisavinami reikalingi elementai. Inkstų akmenys formuojasi dėl sutrikusios medžiagų apykaitos, o ne dėl vandenyje esančio kalcio, magnio ar kitų medžiagų.
Šiuos mineralus mes gauname ne tik su vandeniu – jo organizmas pasisavina iš vartojamų maisto produktų ir papildų. Vandens sudėtis ar kalkės neturi nieko bendro ir su „kalkėjančiomis“ kraujagyslėmis – jų sieneles dengia cholesterolis.
Centralizuotai tiekiamam vandeniui geležies junginiai kartais suteikia rudą spalvą. Nors gerti tokį vandenį nemalonu, vis dėlto baimintis nepatariama – sveikatai jis nesąs pavojingas.
Požeminiuose vandenyse gausu natūraliai susidariusios geležies ir mangano. Prieš vandeniui patenkant į vartotojų namus, vandens gerinimo įrenginiais geležis ir manganas yra pašalinami. Panardinamais siurbliais iš gręžinių į vandentiekio stotį atpumpuotas vanduo prateka pro aeracinius slenksčius, kuriuose „išsivėdina“ nemalonus sieros vandenilio kvapas ir vanduo prisisotina oro deguonies.
Tuomet vanduo filtruojamas atvirais filtrais, užpildytais kvarciniu smėliu, ant kurio nusėda kietos geležies ir mangano dalelės. Nors pašalinus geležies ir mangano perteklių vanduo tampa skaidrus, visa geležis nėra pašalinama. Smulkios dalelės nusėda ant vamzdžių sienelių ir tam tikrais retais atvejais (pavyzdžiui, pasikeitus slėgiui ar laikinai sustabdžius vandens tiekimą) jos atšoka nuo sienelių ir vandenį nudažo rudai. Tai beveik visada yra laikina ir nekelia jokio pavojaus sveikatai.
Šuliniai gali būti užteršti
Šulinio vandens kokybė priklauso nuo jo vietos, įrengimo ir priežiūros. Trąšų perteklius, kurio nepasisavina augalai, patenka į požeminius vandenis ir užteršia geriamojo vandens šaltinius, ypač azotiniais junginiais. Atliekant šulinio vandens cheminį tyrimą rekomenduojama ištirtinitritų, nitratų, amonio kiekius, permanganato indeksą ir savitąjį elektros laidį.
Nitratai ir nitritai – toksiniai elementai, kuriais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinant, nei buitiniais vandens filtrais. Didesni nitratų ir nitritų kiekiai ypač pavojingi nėščioms moterims ir kūdikiams iki 6 mėn. amžiaus. Padidėjęs amonio kiekis gali signalizuoti apie didesnį bakteriologinį užterštumą ar puvimo procesus. Permanganato indeksas parodo organinių junginių, pvz., organinių rūgščių, buvimą vandenyje.
Didelis jų kiekis pirmiausia pablogina fizines vandens savybes – jis tampa drumstesnis, atsiranda gelsvai rudas atspalvis ir salstelėjęs skonis. Permanganato indekso didėjimas gali būti taršos iš aplinkos prielaida. Savitasis elektros laidis parodo bendrą įvairių neorganinės kilmės druskų (sulfatų, kalcio, magnio, chloridų, hidrokarbonatų) kiekį vandenyje. Pavyzdžiui, kuo aukštesnės mineralizacijos vanduo, tuo daugiau jame ištirpusių druskų, tuo didesnė savitojo elektros laidžio vertė.
Šulinių vandens tyrimų rezultatai liudija, kad Lietuvoje dažniausiai viršijama leistina ribinė nitratų koncentracija (geriamajame vandenyje nitratų ribinė koncentracija yra 50 mg/l; dažnai randama 60–150 mg/l, bet pasitaiko atvejų, kai ji viršija net 300 mg/l). Cheminė tarša aptikta kas trečio Vilniaus apskrityje tirto šulinio vandenyje.
Birutė Litvinaitė
