Žinių radijo laidoje „Mokslas suprantamai“ Lietuvos geologijos tarnybos ir Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Jurga Arustienė papasakojo, ar vanduo Lietuvoje yra kokybiškas, bei pasidalino kita aktualia informacija.
Lietuvos vanduo – vienas seniausių pasaulyje
Laidos vedėjas Aurimas Perednis atskleidė faktą, kad Lietuvos vanduo yra vienas seniausių Europoje, jo amžius siekia 1 milijoną 157 tūkstančius metų bei paklausė laidos viešnios, ar tikrai tas vanduo yra toks senas, kaip nustatomas jo amžius?
Dr. J. Arustienė atsakė, kad toks pranešimas buvo paskelbtas norint sudominti klausytojus, tačiau šis atradimas nėra naujas. Prieš keletą metų Vilniaus universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su kitomis tyrimų grupėmis, atliko tyrimą ir naudodami šiuolaikinius metodus nustatė, kad šio vandens amžius yra būtent toks.
Deja, senesnio vandens, esančio dar giliau, tyrimai yra sudėtingi dėl mėginių paėmimo problematikos ir amžiaus nustatymo.
„Amžiaus nustatymo metodai yra įvairūs – ieškoma žymeklių, kurie nurodo, kiek laiko vanduo išbuvo sistemoje. Naudojamos įvairios dujos: atmosferos ir tos, kurios kyla iš žemės gelmių. Šių žymeklių analizė padeda apytiksliai nustatyti vandens amžių.
Reikia pabrėžti, kad mes negeriame tokio seno vandens. Vartojame jaunesnį vandenį, kuris geologiškai laikomas jaunu iki 10–20 tūkstančių metų. Kai kalbame apie dabartinį vandenį, turime omenyje iki 50–60 metų amžiaus vandenį, susiformavusį šiuolaikiniais procesais, kuriuose galima atsekti žmogaus veiklos pėdsakus“, – pasakoja specialistė.
Pasak Dr. J. Arustienės, jei ne kastume, o gręžtume giliau, Lietuvoje įvairiuose regionuose rastume skirtingus žemės sluoksnius: molį, smėlį, klintis, dolomitą, smiltainį.
Šie sluoksniai sudaro tarsi „pyragą“, kuriame yra ir korėtų, ir plyšiuotų sluoksnių, kuriais vanduo teka arba kaupiasi, taip pat nelaidžių sluoksnių, per kuriuos vanduo nepraeina. Ši persisluoksniavusi storymė sudaro sudėtingas vandens talpyklas ir sąlygas vandeniui įsigerti bei filtruotis.
Specialistės teigimu, arčiausiai žemės paviršiaus esantys gruntiniai vandeningi sluoksniai yra tiesiogiai veikiami atmosferos, todėl jiems didelę įtaką daro krituliai ir paviršinis vanduo, taip pat žmogaus veiklos produktai.
Dėl šios priežasties gruntinio vandens kokybė gali būti prastesnė, ypač naudojant šulinius, nes į juos dažniau patenka teršalai.
Kur vanduo yra geresnis, kalbant apie kokybę?
„Jau daug metų yra ieškoma, kur yra geresnis vanduo ir dažniausiai kalbama apie vandenį, kuris formuojasi natūraliai – miškuose, šlaituose, tose vietose, kur nėra žmogaus veiklos. Tai buvo pradžia Vilniaus vandentiekio, daugiau nei prieš 500 metų, kai iš šaltinių buvo atvestas vanduo mediniais vamzdžiais į miestą.
Tačiau su laiku šių šaltinių vandens kiekiai ėmė mažėti ir buvo sukurtos priemonės, leidžiančios giliau prasiskverbti į žemės gelmes. Pastebėta, kad gilesniuose sluoksniuose esantis vanduo yra geresnės kokybės, nes jis nepatenka į žmogaus veiklos poveikį.
Tokiuose sluoksniuose, kuriuose yra gėlas ir geriamas vanduo, kartais galima rasti kelis skirtingus sluoksnius: net 5–6 sluoksnius, todėl galima rinktis, iš kurio sluoksnio įsirengti gręžinį ir iš kur tiekti vandenį“, – aiškina laidos viešnia.
Ji taip pat priduria, kad kai reikalingas didelis vandens kiekis miestui, svarbu pasirinkti tokį sluoksnį, kuris būtų produktyvus, t.y. turėtų pakankamai vandens tiek miestui, tiek jo vartotojams.
Vandens kokybė Lietuvoje
Laidos vedėjas paklausė, kaip atpažinti švarų, sveiką, kokybišką vandenį ir ar lietuviškas vanduo yra geras? Pasak dr. J. Arustienės, viešai tiekiamas vanduo, paimtas iš žemės gelmių, turi atitikti griežtus kokybės reikalavimus.
Vanduo neturi turėti nepageidaujamų priedų, tokių kaip didelis geležies kiekis. Geležis yra pašalinama ir vanduo neturi turėti toksinių elementų. Tačiau gamtoje vanduo gali būti įvairios kokybės, taip pat ir požeminis vanduo, nes jis gali turėti įvairių natūralių priedų, kurie nėra visada geros kokybės.
„Pavyzdžiui, iš uolienų į vandenį gali patekti fluoridai, kai kur Šiaurės vakarų Lietuvoje pasitaiko arseno. Todėl labai svarbu atlikti vandens tyrimus, kad įvertintume jo kokybę. Net jei vanduo atrodo skaidrus, kvapas ir skonis gali būti rodikliai, kad vanduo nėra idealios kokybės.
Vandens kokybę gali pabloginti indikatoriniai parametrai, tokie kaip geležis, manganas ir organinės medžiagos. Nors šie elementai nėra kenksmingi sveikatai, jie gali pabloginti vandens skonį ir kvapą, todėl jis tampa nemalonus vartoti.
Norint užtikrinti, kad vanduo būtų tinkamas gerti, jis turi būti tinkamai paruoštas ir apdorotas prieš tiekiant vartotojui. Todėl atsakymas į jūsų klausimą yra taip, vanduo, kuris atkeliauja pas mus į namus yra kokybiškas, nes jis yra tikrinamas“, – atsakė specialistė.
Pasak mokslininkės, blogesnė situacija yra tada, kai vandenyje randama toksinių junginių, tokių kaip nitratai ar arseno. Tokie elementai gali būti pavojingi sveikatai, tačiau jų paprastai neįmanoma atpažinti tik pagal skonį.
Toks vanduo gali atrodyti lygiai toks pat, kaip visiškai švarus, tačiau jo sudėtyje gali būti kenksmingų medžiagų. Dėl šios priežasties viešam vandens tiekimui yra taikomi specialūs kokybės kontrolės reikalavimai.
Ji taip pat rekomenduoja namų vartotojams, turintiems savo gręžinius, pasitikrinti, kokį vandenį geria. Mūsų vanduo yra svarbus turtas, todėl būtina įsitikinti, kad vanduo, kurį naudojame, atitinka kokybės standartus. „Raginame atlikti vandens tyrimus ir įsivertinti jo kokybę, kad užtikrintume savo sveikatą ir gerovę.“
Patarimai turintiems savo gręžinius
Be abejo, vandens kokybė gali pasikeisti per laiką. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant gręžinio gylį ir požeminio vandens sluoksnių uždengimą. Kuo giliau ir geriau apsaugotas vandeningas sluoksnis, tuo vanduo yra saugesnis ir stabiliau išlaiko kokybę.
„Tačiau, jei gręžinys nėra tinkamai apsaugotas ir vandeningas sluoksnis yra „kiauras“, t.y. praleidžia teršalus iš paviršiaus, tai gali lemti vandens kokybės pablogėjimą.
Jeigu per pastaruosius 50 metų vykdoma ūkinė veikla aplink jūsų gręžinį, ji gali sukelti taršą, kuri prasiskverbia į požeminį vandenį. Nors šiuo metu gali atrodyti, kad ūkinė veikla nevykdoma tiesiai prie jūsų gręžinio, praeities užterštumas gali pasireikšti pasikeitusioje vandens kokybėje. Pavyzdžiui, pastebime nitratų padidėjimą daugelyje vietų, kaip Vilniuje ir Kaune ir tai rodo, kad ūkinė veikla praeityje galėjo paveikti požeminį vandenį“, – tikina mokslininkė.
Top 3 dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį turint savo gręžinį:
- Gręžinio įrengimas – tai esminis veiksnys, turintį įtakos vandens kokybei. Gerai įrengtas gręžinys užtikrina, kad vanduo atiteka tik iš norimo sluoksnio ir nesimaišo su kitais, galbūt užterštais, sluoksniais. Jei gręžinys įrengtas nekokybiškai, vietoj tūkstančius metų senumo vandens galite gerti tik kelias dienas buvusį vandenį, kuris gali būti užterštas. Gręžinio kokybė ir tinkamas įrengimas yra labai svarbūs.
- Reguliarūs tyrimai – nors vanduo gali atrodyti skaidrus, vis tiek būtina periodiškai atlikti vandens kokybės tyrimus, kad įsitikintumėte, jog jis atitinka saugumo ir sveikatos reikalavimus. Nors vanduo gali atrodyti švarus, jame gali būti kenksmingų medžiagų, kurių nesimato.
- Gręžinio apsauga – svarbu užtikrinti gręžinio apsaugą, kad teršalai nesikauptų aplink jį ir nepatektų į vandens šaltinį. Tai apima ir aplinkos valdymą, kad netoliese nebūtų ūkinės veiklos, kuri galėtų užteršti vandenį.
Gręžinio saugos zona
„Gręžinio saugos zona priklauso nuo vandens paėmimo kiekio ir vietos, kur yra gręžinys. Pavyzdžiui, pagal įstatymus, gręžiniams nustatyta minimali 3 metrų apsaugos zona, tačiau tam tikroms vandenvietėms, kur vanduo imamas dideliais kiekiais, gali būti nustatoma daug didesnė saugos zona.
Apsaugos zona nustatoma atsižvelgiant į tai, kiek vandens paimama iš gręžinio, nes paimant vandenį, aplink gręžinį susidaro depresinė zona, tarsi „siurblys“, kuris traukia vandenį ne tik iš požeminio sluoksnio, bet ir iš paviršinių vandens telkinių. Tai gali sukelti paviršinio vandens sumaišymą su požeminiu, kas gali pabloginti vandens kokybę.
Dėl šios priežasties svarbu gerai įrengti ir apsaugoti gręžinį bei laikytis griežtų apsaugos zonų taisyklių, kad vandens kokybė būtų kuo geresnė ir būtų užtikrinta ilgaamžė vandenvietės sveikata“, – teigia dr. J. Arustienė.
Ką mokslas žino apie sąlyčio su plastiku poveikį?
Plastiko poveikio tyrimai yra gana nauja mokslo sritis, tačiau jau yra atlikta daug tyrimų, kurie rodo, kad mikroplastikai gali pasiekti požeminį vandenį, nors tai priklauso nuo daugelio veiksnių.
Mokslininkės teigimu, jei vanduo imamas iš giluminių sluoksnių, kurio amžius viršija keliasdešimt metų, mikroplastiko dalelės paprastai nėra aptinkamos. Tai yra dėl to, kad mikroplastikai yra žmogaus veiklos produktai ir jų naudojimas nėra ilgas – paprastai mažiau nei 50 metų.
Tačiau, jeigu vanduo yra jaunesnis, mikroplastikai gali būti aptinkami, tačiau tam, kad mikroplastikai patektų į požeminius vandenis, turi būti specifinės sąlygos.
„Pavyzdžiui, požeminis sluoksnis turi būti laidus mikroplastikui, t.y. turėti poras, per kurias dalelės galėtų prasiskverbti. Šiuo metu planuojama atlikti specialų projektą ir tyrimus savartynų aplinkoje, kad būtų išsiaiškinta, kaip mikroplastikai gali patekti į požeminius vandenis.
Tačiau net ir paimant vandens mėginį, labai sunku užtikrinti, kad jis neturėtų sąlyčio su plastiku, nes vandens mėginiai dažnai paimami naudojant plastiko vamzdžius. Taigi, norint išvengti mikroplastiko patekimo į vandenį, svarbu naudoti tik tinkamus vamzdžius ir įrenginius.“
Mineralinis vanduo
Mineralinis vanduo paprastai turi daugiau ištirpusių mineralų, nei paprastas geriamasis vanduo. Jei kalbame apie natūralų mineralinį vandenį, jo mineralizacija yra didesnė nei 1 gramas litre ir jis gali būti naudojamas kaip papildymas mūsų racionui. Tačiau tai nėra tas pats, kas paprastas geriamasis vanduo ir jis neturėtų būti vartojamas kasdien, kaip pagrindinis gėrimas.
„Natūralus mineralinis vanduo, kurio sudėtis nekinta ir jei jis susiformavo natūraliomis sąlygomis, taip pat pripažįstamas mineraliniu vandeniu. Pagrindinė sąlyga – kad jo sudėtis būtų švari ir nekistų per laiką.
Tai dažnai sukelia painiavą, nes kai kurie vandenys, kurie būna labai panašūs į čiaupų vandenį, bet vadinami natūraliais mineraliniais, neturi tikros mineralizacijos ir yra tarsi paprastas geriamasis vanduo“, – aiškina specialistė.
Pasak jos, mineralinis vanduo, kurio mineralizacija yra didesnė nei 1 gramas litre, gali papildyti mūsų mitybą, bet jis nėra skirtas kasdieniam vartojimui. Tai vanduo, kuris dažnai naudojamas gydymo ar terapijos tikslais.
Pavyzdžiui, Lietuvoje, Druskininkuose ir Birštone, mineralinis vanduo jau daugiau nei 200 metų yra žinomas dėl savo gydomųjų savybių. Šie kurortai turi šaltinius, kurie turi gydomųjų savybių, ir buvo pripažinti kaip gydomaisiais šaltiniais.
Mineralinių vandenų vartojimas turi savo istoriją, ir šiandien medicininiai tyrimai patvirtina, kad mineraliniai vandenys, turintys papildomų medžiagų, gali būti naudingi sveikatai ir tikrai turi gydomųjų savybių tam tikromis sąlygomis.
